Visur iš to paties molio drėbti rinkėjai ir kandidatai į politikos aukštumas. Todėl ir grėblio sindromas visuomenei nėra svetimas. Išmintingas, kuris sugebėtų savo šaliai gerą daryti - neis ir jo niekas neprileis(kas duos ubagui šauti iš brauningo), o gudriam ir suktam užtenka to, kad patekti į tas aukštumas. Beje, liaudis sako: "Pinigas kalba - pinigas tyli.

Maniau, kad Amerikoje jau seniai niekas grėblių nenaudoja, dar lietuviai vis po senovei tuos įrankius turi, pasirodo, kad klydau. :(

Bijau visažinių, o paskaityti įdomu...

prisijaukinau jūsų kūrinį...jis toks indausiškas, įdomus, vaizdingas

Tekstinės velėnos per daug nedraskant, ūkio darbai žemdirbį linksmai sulieja su knyga (nemenkos apimties skaitiniu): raidės-pupos, lankos ir lankai, nugarėlės...
Yra mintis apie nuolatinį grabaliojimą kažko, gal ir nagą kremtant kaip šaknį, ir ašarą kaip pupą pakeliant. Tai juodas darbas juodos duonutės labui, procesas. Savišvieta, saviknaisa...

Variantas atsigulti ant savo nugarėlės virsta skaitinio pasikišimu po šiltąja, tuo pat baltos ir šaltos rankelės, reiškiančios atvėsimą, kviečia susimąstyti, ar verta jas kišti į karštą mėšlą – kas reiškia mažiau darbuokis, gyvenk paprasčiau.
Nes kam to triūso reikia? Visažiniu galima apsimesti. Politika, D.Trampas aiški iliustracija, nors pastarasis gal labiau kaip tram pam pam sąšaukinys (betgi žemiška aktualija).
Vis ta pati orė.
 
Bandau trumpai, o išeina daug, nes skaitant atsiverčia visaip. Apie pastangas, prasmę.
Dar ir rašymams tinka. Geriau oriai, poetiškai, arba proziškai, su tikromis pupomis ir lašiniais, negu tos nesiliaujančios dejonės vis užlipant ant grėblio.
Ir komentarams tinka... Neknaisiok to, ko nėra. Geriau paprasčiau, bet tikriau.