Tai turbūt apie ilgokai užsitęsusią nūdieną, retoriškai apžvelgiant perspektyvą.
 
Seniai įprasta pasiimti kompensaciją / už nelaisvėje praleistus metus. Remtino (alko- belaisvio) statusas graudus. Nors, tiesą sakant, man visai negraudu – greičiau jau ta tema linkstu į sarkazmo (švelniau – ironijos) pusę.
Tik, galvoju, kam tas perkūnas, juk dangaus giedro nėra? Bet įtariu, kad perkūnas yra meninė aliuzija į labai senus laikus (pvz., iki Mindaugo). Tokiu atveju ir akmeniniai kirvukai gali pabirti iš dangaus. Pirmykščio žmogaus pavidalas matyti.
 
Grįžtant prie grynai filosofinio prado, man rodos, kad analogišką klausimą kėlė ir N. Černyševskis, tik kitur, kitaip, bet objektas panašus – katastrofa socialinėje-moralinėje sferoje, utopinės idėjos, ką daryti…

Skaudi emigracijos tema dar vienu rakursu- taikliai, meistriškai ir su jums būdingu jumoru. Bravo!

Jūsų eilės atgaiva sielai.

Įdomios jūsų eilės... visada perskaitau domėdamasi, o kas dar?

patinka jūsų ironija