oi, kokie ,,fragmentiški" komentarai , sakyčiau nei šiokie, nei tokie arba nei šis, nei tas, o pilnai užtektų protingojo pakeleivio...

Gyventumėte Latvijoje būtumėte liuteronas ir nereikėtų atlikti išpažinties. Ten, esantys bažnyčioje, visi vienu metu prisimena savo nuodėmes ir prašo Dievo atleidimo(mintimis, bet ne visais varpais skambindami), o Dievas, per pastorių, atleidžia. Beje, vienu metu mano bendradarbė buvo latvė. 

Ir šiandieną į išpažintį sakau: 
pats Viešpats lydėjo mane 
į šitą kelionę. 
Sakė, sumanęs 
kaip tvanu 
komunizmu pasaulį užlieti. 

Vau, o gal Viešpats čia niekuo dėtas? Gal vis tik visais laikais revoliucijas vykdė patys žmonės. Vieni ieškodami kelių, kaip išbristi iš skurdo, o vedė juos tie, kuriems reikėjo garbės ir turto. Todėl galutinis rezultatas virsdavo nuliu su tam tikrais pasikeitimais ir, galbūt, kai kuriuos buvo galima pasiekti be kraujo praliejimo.
Šiaip ar taip kūrinys nėra banalus, su pamąstymais, įdomus.


 

A. Baltakis, paklaustas „kada paskutinį sykį buvai išpažinties?“, atsakė: „kai rašiau paskutinį savo eilėraštį.“
Pranuci, suprask, kad ne „galinį“ ar „baigtinį“, nes už jo, už „paskutinio“ dar bus  kiek lemtis ar Dzievulis leis. Taigi: į sveikatėlę, bet ne po galinę ar baigtinę. Eilėraštis — Savęs išpažinimas, suprask kleboniškoji — taipogi. 

Pavadinimas sako apie fragmentus, tas ir atveriama, bet esmė, man rodos, ne įvykiuose, o ta, kad kiekvieno išpažintis vis ta pati – iš savęs giliai.
 
galasžin, kas sugundė 
išpažintį bažnyčiai atlikti. 
Manoji dar vis ta pati… > ir bus visada...