Privalumai:
pažįstamas stilius, gyva šneka, sakiniai, išsišakojantys į ilgiausias tiradas ir laimingai sueinantys į tiesiąją; gyvenimiški (dažnai sutirštintų bruožų) veikėjai; savotiškas humoras, atskleidžiantis žmogaus (vienos ar kitos lyties padaro) kvailumą, slaptus troškimus, dugną.
 
Abejonės ir kankynės:
šis kaip dauguma siužetų sukasi aplink vieną temą – kūniški nuotykiai. Veikia juk patinai ir patelės. (Kaip minėta, suprantu, kad tema įvairiopai kultivuojama kaip žmonių sąveikos esmė). Čia jau begalinė gelmė, ko tik nerasi.
 
Bet šįkart tarp suaugusiųjų žaidime ar kažkokioje fantazijos pakopoje atsiradusi mergaitė (10 metų?) – kažkas ne očenj. (pirmiausia alogizmas, kad tai patinka jai). Nors aprašyta scena (pilietis, durys, užuolaidos ir kt.) vaizdžiai.
Aišku, tai juodžiausio absurdo situacija.
(pagalvojau, gal vaikas kažkiek tempia ir prie Simo mąstymų apie lošimo aistrą, nesugebėjimą iššokti iš vaikiškų kelnių, strategavimą, skrupulų atmetimą – bet tai jau labai pašalinė hipotezė).
 
Kas patiko:
pati žaidimo idėja, tie į kažkelintą planą nulindę pokemonai – neaišku ko vaikymasis, situacijų dėliojimai, spyriai ir kaiščiai viens kitam į užpakalį, tikrumo ir netikrumo kaitalionė.
 
Šiame absurde, nors žaidžia tą pačią nesąmonę, charakteriai skirtingi. Tai gerai (tipų įvairovė, prierašai irgi geri). Tiesa, dėl to ir apskritai dėl stilistikos kyla klausimas, ar verta ką nors taisyti (skyrybos savitumai pažįstami, visokia smulkmė įveikiama greit, bet, tarkim, ar Jegoro rusiškas junginys kad įprasminti (kad su bendratimi) pateisinamas kaip kitakalbio, o Simo kad parodyti laikytinas draugo įtaka?
Greičiau visa įtaka iš Svoloč rankelės.
Tą klausimą jai ir palieku.

Kaip viskas ryšku. Tekstas sodrus, spalvingas. Žymiai geriau, nei mano pirmasis kūrinys, kurį beje ištrynė dėl homoseksualumo tematikos subtiliųjų detalių, pažaidimo. 
Man labai patiko Jūsų žaidimas :)