Tikslingai panaudotos aliteracijos labai sustiprina viso eilėraščio intonaciją, nuotaiką, taip ir girdžiu tuos čežančius lapus, kai per juos brenda Nijolena... Puiku.

„Pastovėk, įsiklausęs į čežesį"

Ruduo atveria viso, kas sukaupta, vertę ir prasmę, tik reikia mokėti atskirti į purvyną krintančių variokų, aukso čežėjimą.

„Ką matai atgalios atsigręžęs?"

Iš kur imasi kaskart kiti žodžiai, metaforos jau daugelio išsemtai rudenio temai aprašyti?

Stovim, tylime. Čeža ir čeža
Į purvyną auksiniai, variokai.

Labai vaizdingos ir iškalbingos eilės. Puiku !