Kaip visada gražūs "perliukai", imponuojantys palyginimai. Su malonumu kiekvieną kartą skaitau. Ačiū.

Ten, pradžioj, gana  painu. (Turbūt Šilinių radijas pritilęs, o kaklaraištis smaugia?)
Bet taip dažnai būna kalbant savais dažniais… (pasiklausantis pašalinis, ne šilinis, kai nežino faktų, gali pasijusti vedžiojamas už ausies ir nosies). Visgi mintį susekti galima – gimtų žemių žvalgymas, užžėlusių takų prakapstymas...
Taip jau nutiko, o ir dėsninga, kad iš skiedryno girdimumas geriausias – turbūt pasitarnavo pradžių pradžios paprastumas (be minties raizgalynių ir eterio duobių).
Poe apima klajones geriau. Bet pabaigos Pro irgi šaunuolė. Išvis – prisiminimų, nuorodų, personažų visuma atsikloja skaitant lėtai… nesgi takai po laiko ir žemės velėna kai kada slypi itin giliai…

Nuostabus dalykas yra atmintis, leidžianti sugrąžinti praeitį - iki smulkmenų, iki varno pupų vardų, taip patikimai sugrąžinti, kad gali pats patikėti, kad nė nebuvai išėjęs. Kaip gera pabūti praėjusiam savo laike...