Pasidomėsiu:  

Kiek kainuoja bilietas į jūsų spektaklį?

Originalus, įdomus kūrinys pamąstymui.

Jūs savame stiliuje. Traukia eilės

Čia turbūt kitaip apžvelgiamas anksčiau pradėtasis žvaigždžių ir paskliaučių variantas.
Matau keleriopą sceną. Paaiškinsiu detaliau.
Pirma, režisierius rodo tikrą (pagal savo patirtis surežisuotą) spektaklį. Jis toks, kad nereikia nei butaforijos, nei kitų efektų. Šiurpu savaime. Akmenys sunkūs, bet taiklūs.
Bet žiūrovai, tiesiog patogiai įsitaisę, galbūt stebi tą negailestingą apsinuoginimą kaip atrakciją?
Kita vertus, salėje (vaidintuvėje) šalta, net lempos, ir tos neįkaitina, o pagrindinis spektaklis, nerealus vyksmas – tarp žibančių akučių. Teatras nesudegintas, nes be ugnies, o liepsnelės tik tarp žiūrovų, gal ir porose.
Režisierius tik savaip režisuoja, jauna asistentė tik paklūsta, aktoriai atidirba (viskas mechanika), o tie salėje – gyvena tarpusavyje...
 
Yra mintis, kad niekas neišnyksta, tik egzistuoja paraleliniai pasauliai (išorinis ir vidinis, šaltas ir šiltas).
Galima pamąstyti stebėjimo ir suvokimo klausimu.
Patiko reiškinio keliagubumo idėja (jeigu tokios ir nebuvo rašant, tai prasivėrė skaitant).
Nežiūrint to, kad eilėraščio forma pasirodė, švelniai tariant, naujoviška (nebaigtumo įspūdis), tikiu, kad kiekvienas autorius visada rašo ne šiaip sau, o turėdamas viziją, ką nori pasakyti. Gal toliau viskas priklauso nuo žiūrovo.
(Dažnas šitoks spektaklis ir ne teatre).

išbraukia...
kai padūsavimai – patys svarbiausi.  :(

puikus spektaklis, indausiškas