Gražiai derinama proza su poezija, vaizdingi išsireiškimai, ypatingai patiko: " Ir, regisi,  teisybė, kad nepraėjęs šventoriaus, neįeisi, Žmogau, netgi į nuosavą bažnyčią." Ačiū, kad esate.

Tačiau savy, Savęsp... o! Die,
šventovės aikteli Žmoguj nubudusios,
proza nežino, kaip jai būti –
gal savimi, o gal Poe?

Pabūta savimi. Aišku, su Poe.
Dziedulis (Jis, Aš bei Kiti) pasikalba žmogiškai.  Ir miško žmogus toj draugėj dar gana apčiuopiamas, ir Raulas (padavęs ranką!) – su Pro (proto bei prozos) padėjimu:
 
Kitokia, dar nesuvokta būtis varo mus į sapnus, į savasties pertvarką, Savęsp(i), kur atsiveria kitokie peizažai ir metamorfozių įvairovė reikšmingai suaktyvėja. Intensyviau vienos būties formos persiorganizuoja į kitas ir štai atsitinka, kuomet vietoje to, kad paverktum, pradedi  juoktis.

Ne viskas sekasi, ką sumanę, bet tikėk: stengiamės, kad tavo, dzieduli, paskutinis balius dar krestelėtų šį visą – deja, deja – nykstantį, mirštantį šilinių dzūkų kraštą.
 
Gal dar negreitai gebėsiu suvokti, kad ir mano protas sugeba įgauti kitokią kokybę: darosi šaltas, ir tas jam būdingas karščiuojančio išsišokėlio protrūkis,  arba, tarkim, kunkulas, aprimsta, ataušta.
 
Daug kartų pats esu muštas ir net užmuštas kaip gyvatė. Neretai save tenka pasaugoti kaip žaltį, bet kur kas dažniau kaip gyvatę…
 
Bet ką čia citatos… Vienas sako, kitas patyli, kažkas dingsta, kažkas išnyra... Ilgi pavaikščiojimai, kol išryškėja skambioji gaida su kiškio pyragu, arbata ir Poe, paskui… ir vėl ateita į Pro protą:
… nepraėjęs šventoriaus, neįeisi, Žmogau, netgi į nuosavą bažnyčią.