Daug kas būna LYG netyčia –  patraukia kažkas nytį ir nueini… O linų takais, per verpstę atrodo ne tik ypač dailiai, bet ir sieliškai meiliai. Į tėviškę, pradžią, pas visus buvusius, esančius debesyse.
Vos nepuoliau aiškintis, kodėl gi Vidinis nesugebėjo pasilikti savimi. Keičiasi, aišku, bet kryželį gi neša visada, tai ir yra savimi visada. Tik staiga matau, kad štai jau prisistačiusios raidės, kryžius įgavęs titnago formą ir galią…
(Savo ruožtu truputėlį pagainiojau Jotą ir jo draugužius, kažkokie įkaušę, o gal debesyse taip priimta? Todėl nevadinu to klaidomis).
 
Vidinio keliai nežinomi. Tiek neišsemto.
Pakarksi su polėkiu Golius, išnyra sodybos, vardai... Kai šuliny plaukia debesys, sklinda balsai, viskas gerai. Tokia beprotybė sava. Ir gili, ir aukštai. Šalin Amneziją, tegu gyvena ir ji, bet žiūri iš šono.
Dabar šulinio-debesų raštuose – Ledas ir Šiaurė... o Vidini, apšviesk ir sušildyk juos titnago ugnele.

Gelovinės debesėlis išreiškė gilią mintį. 

Negesinki ugnies
ir namų, negesinki, Šventoji,
net tuomet, jeigu akys nemato,

Įdomus kūrinys.