Įdomus pastebėjimas dėl padidinto miško ošimo. Na, taip. Girdėti šalia esančio miško ošimas ir ošimas atgijęs prisiminimuose.
Šaunuolė Poe, kad pabudo ir padeklamavo savo eilėraštį.
Nieko nuostabaus, kai karo ir pokario audros laužė žmonių likimus, kad vaikai augo ne ten kur gimė. Dažnai net nesužinodavo užaugę, kodėl taip atsitiko, o ypač jeigu žūdavo tėvai.
Labai taikliai pasakyta: Lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Raulas šliaužia per smegenis… per erdvę… Tačiau kita vertus – tikrai būtovės reiškiniai smegenyse sustabdyti ir savo panorama išlieka tokie patys. Būtent tokie, kokie Tada – nei samanėle, nei žolele per nesimatymo laiką neapaugę. Kaip amžini – be bet kokio judėjimo savyje.
Nežinau, kaip perduoti aiškesnę žinią į mišką – bet nusprendžiau per savo Etjeną ir Liusjeną.
O tai yra: kai pasikliauji savo papūgomis, Vidinis nueina gražiausiais takais. Va ir dabar matome: dziedulio Eženas saugo kelnes, kviečia į tankmę.
(gal čia papūgėlių humoras, o gal sysysy čiurlena su Poe – it dziedulio ašaros... kartais to reikia).
Gražios apylinkės, būtieji keliukai. Užsiminta, kad ankstesnės būtovės pėdsakų plikai akiai neišlikę, o iš tikro?.. Visur augo miškas, ošė, tik atrodė, kad dabar jo daugiau – ošė ir tas, kurį čia nešiau savo atsiminimuose.
Ir Poe atneša iš tolumų… Dabar, kuomet kalbuos su savimi,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms.
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų, labiau tikiu,
kad praeitis – ne vien tik praeitis.
Paspirtis, regimasis ramstis, o tai, kas svarbiausia – dziedulio-Vidinio kraitelėje.
Prašalaičiai tegul grybauja. Jeigu ieško, o ne grybauja – suras…
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-10 01:17:13
Įdomus pastebėjimas dėl padidinto miško ošimo. Na, taip. Girdėti šalia esančio miško ošimas ir ošimas atgijęs prisiminimuose.
Šaunuolė Poe, kad pabudo ir padeklamavo savo eilėraštį.
Nieko nuostabaus, kai karo ir pokario audros laužė žmonių likimus, kad vaikai augo ne ten kur gimė. Dažnai net nesužinodavo užaugę, kodėl taip atsitiko, o ypač jeigu žūdavo tėvai.
Labai taikliai pasakyta:
Lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-09-09 14:04:42
Raulas šliaužia per smegenis… per erdvę… Tačiau kita vertus – tikrai būtovės reiškiniai smegenyse sustabdyti ir savo panorama išlieka tokie patys. Būtent tokie, kokie Tada – nei samanėle, nei žolele per nesimatymo laiką neapaugę. Kaip amžini – be bet kokio judėjimo savyje.
Nežinau, kaip perduoti aiškesnę žinią į mišką – bet nusprendžiau per savo Etjeną ir Liusjeną.
O tai yra: kai pasikliauji savo papūgomis, Vidinis nueina gražiausiais takais. Va ir dabar matome: dziedulio Eženas saugo kelnes, kviečia į tankmę.
(gal čia papūgėlių humoras, o gal sysysy čiurlena su Poe – it dziedulio ašaros... kartais to reikia).
Gražios apylinkės, būtieji keliukai. Užsiminta, kad ankstesnės būtovės pėdsakų plikai akiai neišlikę, o iš tikro?.. Visur augo miškas, ošė, tik atrodė, kad dabar jo daugiau – ošė ir tas, kurį čia nešiau savo atsiminimuose.
Ir Poe atneša iš tolumų…
Dabar, kuomet kalbuos su savimi,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms.
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų, labiau tikiu,
kad praeitis – ne vien tik praeitis.
Paspirtis, regimasis ramstis, o tai, kas svarbiausia – dziedulio-Vidinio kraitelėje.
Prašalaičiai tegul grybauja.
Jeigu ieško, o ne grybauja – suras…