Kiekvienas mato iš savo varpinės kitaip, taip ir Vidinis - kunigas - pensininkas.
Čia senas, visiems žinomas anekdotas, kuriame matyti kiekvieno skirtingi matymo kampai t. y. - mato, ką nori matyti.
Keturios motinos katalikės sėdi prie kavos puodelio ir šnekučiuojasi apie tai, kokie svarbūs yra jų vaikai.
Pirmoji pasakoja savo pašnekovėms: „Mano sūnus yra kunigas. Kai jis įeina į kokią patalpą, jį žmonės sveikina sakydami: „Garbingasis kunigėli“
Antroji katalikė kužda: „Ogi mano sūnus yra vyskupas. Į jį žmonės kreipiasi sakydami: „Jūsų ekscelencija“
Trečioji taria pasididžiuodama : „Nenoriu aš jūsų pažeminti, bet mano sūnus yra kardinolas. Į jį žmonės kreipiasi sakydami: „Jūsų eminencija“
Ketvirtoji katalikė geria tylėdama savo kavą. Pagaliau ji taria: „Mano sūnus yra aukštaūgis, 1,90 m, gražuolis striptizo šokėjas. Kai jis pasirodo, visi aikteli sakydami: „O Dieve!“
Atsiprašau, jeigu ką nors įžeis anekdotas.
… tai ne tik kelionė į Šklėrius. Labai panašu, kad tai kelionė per žmogaus galimybes, kelionė per pažinimą, bandymą suvokti, kuo jis panašus į savo Sutvėrėją. Kitaip sakant, Vidinis ieško.
Dar jei anksčiau kai kada dialogai užnešdavo įtarimų, kad Vidinis, kokiu nors pavidalu esantis, gali būti maloniai truktelėjęs, tai čia ne. Ir todėl neišsipagiriok, juk iš meilės ir ilgesio ši kalba. Nereikia ir paskutinio sakinio, nes aišku ir taip.
Tegu vaikšto AŠ – senis su lazda, tegu važiuoja nesustodamas traukinys.
Tegul klajoja p. Vidinis ir kaip fizinis, kaipnedidelės amplitudės korespondentas – pensininkas, ir kaip kunigas, ir kaip tik pasitaikys. Maršrutai juk dvasiniai.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-06 17:35:10
Kiekvienas mato iš savo varpinės kitaip, taip ir Vidinis - kunigas - pensininkas.
Čia senas, visiems žinomas anekdotas, kuriame matyti kiekvieno skirtingi matymo kampai t. y. - mato, ką nori matyti.
Keturios motinos katalikės sėdi prie kavos puodelio ir šnekučiuojasi apie tai, kokie svarbūs yra jų vaikai.
Pirmoji pasakoja savo pašnekovėms: „Mano sūnus yra kunigas. Kai jis įeina į kokią patalpą, jį žmonės sveikina sakydami: „Garbingasis kunigėli“
Antroji katalikė kužda: „Ogi mano sūnus yra vyskupas. Į jį žmonės kreipiasi sakydami: „Jūsų ekscelencija“
Trečioji taria pasididžiuodama : „Nenoriu aš jūsų pažeminti, bet mano sūnus yra kardinolas. Į jį žmonės kreipiasi sakydami: „Jūsų eminencija“
Ketvirtoji katalikė geria tylėdama savo kavą. Pagaliau ji taria: „Mano sūnus yra aukštaūgis, 1,90 m, gražuolis striptizo šokėjas. Kai jis pasirodo, visi aikteli sakydami: „O Dieve!“
Atsiprašau, jeigu ką nors įžeis anekdotas.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-09-05 21:20:52
… tai ne tik kelionė į Šklėrius. Labai panašu, kad tai kelionė per žmogaus galimybes, kelionė per pažinimą, bandymą suvokti, kuo jis panašus į savo Sutvėrėją. Kitaip sakant, Vidinis ieško.
Dar jei anksčiau kai kada dialogai užnešdavo įtarimų, kad Vidinis, kokiu nors pavidalu esantis, gali būti maloniai truktelėjęs, tai čia ne. Ir todėl neišsipagiriok, juk iš meilės ir ilgesio ši kalba. Nereikia ir paskutinio sakinio, nes aišku ir taip.
Tegu vaikšto AŠ – senis su lazda, tegu važiuoja nesustodamas traukinys.
Tegul klajoja p. Vidinis ir kaip fizinis, kaip nedidelės amplitudės korespondentas – pensininkas, ir kaip kunigas, ir kaip tik pasitaikys. Maršrutai juk dvasiniai.