Dar gerai, kad laineriai tiktai pauosto, o nepakelia vieno sparno aukščiau. Mi  steriai virsta tada iš sostų, kai kokį nors Mėnulį Auksaburnį patraukia tame soste pasišildyti savo kojas.
Gerai, kad pabiro tiktai velnio tuzinas, o ne daugybė velnių tuzinų pokemonų ir nežinia ką iškrėstų ne tik Tėtei, bet ir visai šeimai įskaitant ir jauniausius.

Pavadinimas ir turinys nukreipia mintį duotąja vaga – į rinkimus.
Bet sekant tiesioginį veiksmą (kas kaip kur (at/iš)lekia), kyla minčių apie permainų ir grėsmių įvairovę: teka Raudona Svetimsaulė, užslenka invazinės rūšys, kaip antai pokemonai, rainuotieji vėžiai, grundalai, luzitaniniai arionai ir pan.
Tokia jau tautos Dalia. (Didžioji raidė ne žaismingai personifikuoja ką nors, o įdvasina likimą. Juk kai parašai Likimas, daug įspūdingiau, taip ir čia.)
 
Giminė – Tauta. Ar nenususo Medžio Gyvybės Šaknys?
Ne.
Tik panaudojus siužetinę situaciją (prisidengus rinkimais bei šeima kaip tautos ląstele), man rodos, o atitinkamai ir žegnojuos, tiesiog priminta sena tiesa, glūdinti tautos išminties lobynuose (yra visokių posakių):
aukštai šokęs žemai krisi, neieškok šiknoj dantų, iš didelio rašto išėjo iš krašto, kažkiek galima pritaikyti ir rąsto bei krislo mintį. Žodžiu, judėjimai globalūs, o rezultatas… panosės, paprastų dalykų nematyti.

Veikos neadekvačios. (ir Ciklo forma puikiai išnaudota – meta įtarimų apie cikloidą/-us. Neretas atvejis, kai nariui kažkur išėjus, šeima, o gal net tauta apsidžiaugia).
 
Viskas čiki piki. Forma linksma, turinys pagal poreikius.

Įdomiai čia išlaviruota.