Žaltys – puikus. Pamatęs tokį, jau nepasakysi, kad šliužas. Tai kelias į dangų. Bent  jo pradžia.
Kalba labai aptaki (žalčio įtaka?). Sakiniai vingrūs, daug minčių nuotrupų, nutylėjimų, kuriuos, tiesa, galima suprasti nuojauta.
Tenka pripažinti, kad tai paslaptingas Goliaus sąmonėjimo (t. y. sąmonės praskraidrėjimo) kelias.
Taip veriasi trečioji akis (kuri visada ir buvo, tik gal giliau, sodybose).
Debesėliška (Poe) susitikimo pabaiga: Laiko buvo  nedaug, kai varnas nesidairydamas  dėbsojo į nelinksmai atrodančią sodybą,  bet  jo pakako, kad žalčiui ant galvos atsirastų karaliaus karūna, išdabinta trimis kryžiais ir jų kalnu.
 
Pokalbis-nepokalbis-pašvilpavimas apie tai, kas Buvo, Yra ir Bus.

Šaunuolis Golius, kad Geltonžandžiui padarė malonumą, pavadindamas jį karaliumi. Juk tai nieko nekainuoja, bet Geltonžandžiui nuotaiką kilstelėjo visai dienai.
Patiko kūrinys. Įdomus. Prajuokinote su:
 – Muliažaaaas! Mumijaaaa! Miliažaaaas! Mumijaaaa!