Labai užkabino...palietė giliai. Gražiai jautru ir iškalbinga. Glaudžiu ir aš

Pakeleivystės samprata pakrapštyta iki gelmių. Šalia jautrių ir eiti nėra sunku - nei įžeis, nei sužeis.

Ar gali eilėraštis atsiskleisti visiems? Juk apie būtį.
Poezija už siužeto.
Suvokimo nei pridėsi, nei atimsi. Gali atsiskleisti, gali ir ne.
 
Man – gražus eilėraštis apie gyvenimo kelionę, kur nešioja vėjai visi keturi, nutinka kryžkelės. Ir, aišku, pakeleivystė.
Nežinom vardų, nieko apie kitą nežinom, o keliaujam laiku, ir aš, ir tu, ir visi… tai artėdami, tai toldami, bet viena kryptimi į…
Lyriškai siužeto gaidai prideda papildomų niuansų, praplečia iki poezijos pirmiausia abstrakcija Pakeleivis didžiąja raide, ir dar vadinamas guru, – tarsi siekiamybė ar kelrodė žvaigždė.
 
Smulkmė ---
(kai šioje kryžkelėje registravausi į kelionę, pasirašiau  didžiąja raide ne todėl, kad pakeleivių sraute išsiskirčiau kaip svarbi persona, o todėl, kad pasirodžiau ir meniškai – P kaip galva ant kojos. Jei ir tuščia, tai vis tiek laikosi).
 
Dėl prašau – suvokiu jį ne kaip įterptinį žodį (būtų taisytina Prašau, eik…), o kaip esamojo laiko veiksmažodį, tad išsireiškimas neliečiamas.

Nerandu žodžių aprašyti, kokius jausmus sukelė šis eleginis eilėraštis. Žinau tik vieną, kad kažkodėl sušlapo skruostai, nors ir nelijo. 
Atsiprašau, kad ne man skirtą kūrinį glaudžiu. Ačiū.

Pajuntu – ne viena aš prisėdau
Ant dulkėto akmens pakelės,
Švelniai glosto randuotą  kamieną
Seno beržo ir man prie širdies
 
Jaukiai glaudžiasi laimė. O pievoj
Žydi laisvė kukliu žiedeliu –
Laisvė gimti, žydėt neišėjus
Ir numirt po žvaigždėtu dangum.

Šie posmai man labai gražūs :)