Su didele išmone vyksta Goliaus ir Gelovinės pokalbis prieš atsisveikinant. 
Labai įdomus kūrinys. Lauksiu tęsinio.

Su karieta gal senukui Goliui smagiau, ji palakdintų po laiką, pakratytų mintis, privežtų ir prie pušelės. Bet, manau, kad ir kiek keistum priemones, vis tiek debesėlis nesisklaido.
 
Dabar nors giedok, nors užrašyk, kas ateina į galvą, o girdėdamas ar skaitydamas būtinai suprasi, kad atsitikę dalykai, kurie reiškia kažkokią pastovią, judrią, tačiau kartu ir nepertraukiamą   būtį, kai  nepatogu joje net tarti „sudie“ ar „ iki pasimatymo“.
 
Taip. Visgi kartais susikaupia tiek, kad atrodo, jog nėra kitos išeities. Ir tiki savaisiais sudie ar iki. Užmiršęs (ar neįsisąmoninęs), kad  tuoj kažkas keisis, nuslinks…
Ir daug kas nejučia nunyksta, atmintis perdirba, tačiau yra besitęsiantis esantis laikas ir neužgesinamas būtas.
Goliaus ir Gelovinės ištarmėse susifomuoja aiškesni viso to kontūrai.
Filosofiška ir kartu taip pažįstama.
 
Kaip tave pašaukti, Lemtie? Gal niekaip, tyliai, tiesiog išbūnant savo?