Labai gražus ir spalvingas bendravimas Goliaus ir Gelovinės. Dar gražiau būtų, kad žmonės sugebėtų taip bendrauti tarpusavyje.
Įdomus ir vaizdingas kūrinys.
 

Diskutuotina tema ar tikrai viskas keičiasi. Gal niekas nesikeičia, o tik žmonės ir jų požiūris į amžinas vertybes. Beje, pasakiau „amžinas“... Galvoju, o gal tikrai nieko nėra amžino, gal Pelėda teisus...

Gražus anų pokalbių tęsinys. Golius filosofas-lyrikas ir tuo pat labai paprastas. Šiek tiek saviironijos gal. Žodžiu, dvasia su galva (savo ir žalčio).
Vienoje dialogo vietoje ir prajuokino (juokas nelinksmas, bet argi dūsausi, kai Golius su Gelovine į viską žiūri atlaidžiai):
 
   – Nei šioks, nei anoks jaučiuosi. Todėl turbūt ir amas, kad nemoku pasakyti. Jeigu mokėčiau rašyti, manau, kad atsirastų užrašai.
   – Ir tuomet prireiktų būti poezija, būti Poe. Ar supras kas tokią? Oi! ne visi, tačiau gal tik tuomet ir sužinai, kiek nemažai yra raštą arba, tarkim, abėcėlę gerai išmanančių žmonių, kurie per kvaili, kad suprastų kitos  būtybės dvasios dalią.
 
Svarbu turėti su kuo pasišnekėti abipusiškai suprantama kalba. Minčių piešiniais, muzika. Ar ne tam svetingas Poe ir Pro debesėlis...