Mažai vilčių, kad būtų kitaip. Angelo sargo niekada nereikia pamiršti jį paglostyti arba tarti geresnį žodelį. Angelai taip pat turi širdį.
Jūs originalumo ir humoro nestokojate.

Įtariu autorių iš tiesų esant pedagogu. Netgi įtariu kokios srities. Šitas tiks ir prieš auditoriją :)
Tik ką toji mirtis rūkė? Gal žolę, nes dabar tai nėra jokia naujiena? :D

 
Laiškuose parašyta: mirties šiandien nebus. 
Moterys ir vyrai, palieka budrumą ir etiketą, 
lydosi meilėje, pamiršę feisbuką ir internetą –
jie vėl nori ginti Tėvynę – ir taip visada bus.

Man šis posmas labai patiko, o ypač pirma eilutė...ir šiaip gili minti

Esminę mintį suformuluočiau taip: tikėjimas – ne tik skaisti viltis, bet ir pastanga.
Jei per daug neklaidžioju padebesiais ir klystkeliais, eilėraštyje kalbama apie tikėjimo raidą.
 
Eilėraštis turi struktūrą. Pirmiausia per banknotus su Vyčiu išsiskleidžia mintis apie aplinkos poveikį: svetimi (netikri) giedoriai laukia kažko tikro.
Nors trečias posmas (nepadebesinių jausmų suklestėjimo) ir labiau išsikišęs, bet gal ir tai motyvuota, mat išeinama iš virtualybės ir visokių įsivaizdavimų.
Galvoju, iš kur siužete atsiranda pedagogika (bet tik galvoju ir interpretuoju, nes logiškai susekti ir nebūtina, kaip jau minėjau, siužetiškumas tik pirmas sluoksnis, o virš / už jo kylanti poezija galutinio išaiškinimo nereikalauja. Daugiau nuojautos, nuovoka). Ir ką? Nuvokiau, kad pedagoginės kantrybės linija sietina su saviaukla. Pirmiausia.
 
Tėvynė (be konkretybių) – apskritai tikėjimo bastionas. Bežlungąs, bet savomis jėgomis išgelbėjamas (pasislėpus nuo e-angelų).
Išlaikomas tikėjimas savimi, mat nei balutės, nei mirties (tvermė), tik lydinti geroji dvasia.

Ir perskaičiau lyg " Tėve mūsų "...

Oi, Žmogau...Giliai paieškota :)
Ir ačiū už priminimą karts nuo karto paglostyti ir savo Angelą...