Tegul taip ir bus — užtenka visokio pseudo.

Įdomi kalnų ir ne vien tik kelionė. Ačiū.
Om.

Labai apgailestauju, kad nepajėgiu operatyviai nei visko suvokti, nei aprašyti įspūdžius, bet jau dabar jaučiu, kad kūrinys labai geras.
 
Galima suprasti jį kaip būties skerspjūvį, galima paprasčiau, žvelgti kaip į meditavimą laiko ruože, kuriame susimaišę įvairenybės, bendrybės, pasikartojimai. Pradedant vizijomis, kaip nuostabiai Buda panašus į Pirčiupio motiną, o vietinis (mūsiškis) dūzgesys į svetimžemių bičių (šventos vienuolės gyvena amžinai). Amžina viskas.
 
Turtingas turinys. Dvasios sukasi apie kalnus, iš kur mintis gali sklisti labai plačiai.
Jūsų humanitarinį bagažą jau minėjau (galiu ir dar, nes žaviuosi ir pavydžiu). Sąskambių, žodžių ekvilibristikos gerumus irgi jau minėjau anksčiau, bet vis tiek paminėsiu, kad hi-malajų vėjai puikiai mala, tiesa, galėjo būti užkabinti ir malajaliai (jie netoliese geografiškai, o istoriškai tai išvis visi netoliese). Sužavėjo ir Grūto lamos (šių laikų lopinėlyje stovi tokie lamos, turiu omeny žargono prasmę). Galima buvo įmalti Loch Neso lochą. Bet apsiribojimas tam tikru arealu turbūt prasmingesnis pagal kūrinio koncepciją.
 
Iškart atkreipiau dėmesį, kad pabaigoje viskas paaiškinta. Gal kiek ir per daug, bet sprendžiu ne aš, galų gale ir tokia gaida galima, ir eksperimentas išlaisvina. Tas pat pasakytina apie labai aiškią nuorodą į istorijos ratus.
Galimi jie, bet galvoju: kam. Juk daugiaprasmybė, antai ir pavadinimas Pseudo išskleidžia įvairią puokštę. Pseudo: -realybė, pseudo visi (amžinybės) pakaitalai, pseudo ir pasakotojo visažinystė, pseudo ir poezija – eksperimentas tik, pabandymas… (nors eksperimentas su mintimi gali būti puikiausias, bet tai jau atskira tema).
O gal viskas, visa būtis yra eksperimentas...
 
Ir gal niekas čia ne pseudo, ne melas, o kaip tik tikrų tikriausia tikrovė?
Vienareikšmiškai nieko negaliu pasakyti, bet pagrindinė išvada kyla tokia: viskas, ką galima santykinai aiškiau aptarti (kalbant apie), yra tame neapibrėžtame Om. Viskas tvyro, tęsiasi.
Patikslinant dar labiau: galima viską matyti ir neieškant pasakoje-mikstūroje grynos tiesos (tiesiogiai, racionaliai ir sutartinai teisingai traktuojamos realybės) – viskas čia pat, tik įvairiais pavidalais, o suvokimas geriau atsidaro atsidavus laisvų vėjų malūnams.
 
Bendras įspūdis – labai vykusi poetinė reiškinių koherencija.

sekiau mintis  kaip savo, ėjau, kur vedė kelias, daug pamačiau ir patyriau...ačiū

Vos ne siaubo :) o jei dar atitinkamas skaitovo balsas :) Įspūdinga, sakyčiau.