Daug kam vertėtų perkainuoti vertybes, bet kaip kūdros gyventojams yra patogiau, kai vanduo yra stovintis, nesikeičia, taip ir daugelio žmonių gyvenimo principas: "Moja chata skraju - ja nyczoho ne znaju". Kuo toliau, tuo labiau žmonių protus užvaldo sąstingis, viskam abejingumas, nesugebėjimas įvertinti ir atskirti gėrio nuo blogio. Įsišaknijo neigimas kitų nuomonių, nepateikiant savo nuomonės. Man iškilo klausimas, ką daryti, kad apšviesti žmonių protus. Ką kaltinti, kad tokia šiuo metu padėtis ir ji visą laiką prastėja. Man patiko prancūzų rašytojo  P. Bourget romane "Mokinys" tezė, kad mokytojas atsako už mokinių klaidas. O kas pas mus atsako už politikų ir visuomenės klaidas?  

Na, nieko naujo tie "teismai". Ir pirmojoje Lietuvos Respublikoje to laiko jaunieji kūrėjai, vėliau tapę žymiais, o dauguma ir netapę tokiais, rengdavo viešus literatūrinius "teismus", kuriuose teisė (kritikavo, išjuokė ir pan.) to meto didžiuosius: Maironį (ypač), Jakštą - Dambrauską, Herbačiauską ir kt. Aišku, dabar jau kitaip - pabrėžiama politinė rašytojų laikysena. Bet, pripažinkime, ji tikrai nebuvo pavyzdinė. Klysti yra žmogiška, bet negalima dabarties autoriams uždrausti tas "anų" klaidas pastebėti ir visiems parodyti. Kitas aspektas tas, kad "dabartiniai" autoriai, nors rašo gal ir "krūčiau" nei anie, bet tikrai nepasiekia tokio skaitytojų susidomėjimo, koks buvo kažkada, o jų kūryba neturi tokio "svorio", kokį turėjo anie... Dabartiniai rašytojai, ypač poetai, sausi kaip stagarai...Kiti laikai - kitokie papročiai... manau, kad geriausias vaistas - neimti taip giliai į širdį. Kas gero jų buvo sukurta - niekas to iš jų neatims, svarbiausia, kad žmonės skaityti nenustotų, o tada tiesą patys atsirinks.

Laiškas nuo eilėraščio, kūrybinės minties išveda į daug platesnį lauką, o esmė viena – deklaracijos ir tikrumas. Vertybės.
 
Pamokykit, kaip turi būti rašoma. Gi „moko“, apstu pavyzdžių... nors net ne tai. Virš visko – susirūpinimas savo persona.
Taip, kasdienybėj buvom tuo, kuo reikėjo būti, kad išgyventume... Ar tai būtina dabar? Gresia nebent patogumo netekimas. Amžiaus kodas – neturėti aiškios pozicijos (apsisprendimo, žinojimo, kurioj barikadų pusėj atsistotum).
 
Mielas senas Don Kichotas vis dėlto kartais pasirodo. Reiškia, gyvas.

Gilu. Kartu ir trapu. Lyg ir asmeniška, bet tinka visiems. Minties kristalai skaidrūs ir mieli.

Sunku nepritarti. Tik trečiu asmeniu pabaigta pastraipa šaukiasi ir paskutinį raginimą baigti savęs neaplenkiant...Gilus tekstas, yra apie ką pamąstyti.