Neblogai atspindėta Dorsi vidinė raida. Tampa lengviau, žemė nebe tokia klampi. Atsiranda žaismingumo, noro keliauti, tačiau vilkas vis dar pririšęs stipriai.
 
Keli pastebėjimai, daug nenagrinėjant (tai ilgas procesas):
 
Pradžioj (pirma pastraipa) kalbama apie miško ramybę, bet čia pat yra atrodė gyvas: augo, keitėsi. O tai jau nebe ramybė.
 
Įdomus iš liepsnelių atsiradęs katės dydžio sutvėrimas (ir išmintingai murkia). Tik štai čia:
Anksčiau mergina būtų pabūgusi neįprastų pavidalų, dabar, atrodė, atėjo tam metas. > kam tam? Tai apie liepsnelių pasirodymą? Galima rašyti abstrakčiau – atėjo metas... Gal dar kitaip.
 
Neatrodo geras išsireiškimas tonas neskambėjo kaip kaltinantis.
 
Tai ištarusi pajautė... (...) Nusimetus nereikalingus apdarus mergina pajuto... > kartojama artimuose sakiniuose; be to, tas pajautė nelabai...
 
Kodėl pradžioj ir dviejose paskutinėse pastraipose varijuojamas baltojo ir Baltojo pavidalas? Kiek atsimenu, kažkada anksčiau irgi buvo pasitaikęs toks kaitaliojimas.