Gražus trapus eilėraštis, kuriame gvildenama amžina, ir kiekvienam vis nauja, meilės prasmės ir asmenybinio išlikimo meilėje problema. Greitoje likimo tėkmėje lyrinis herojus, pats sau to neprisipažindamas, myli nuoširdžiai, tikrai ir amžinai - metai eina, meilė tikra, prisiminimai - yra. 
Palinkėkime Autoriui viltingo poetinio kranto, kuriame jo laukia - Meilė.

Antram posme atrodo, kad laivas sau, o mes sau (pirmos dvi eilutės). Na, gal perdedu, bet toks niuansas yra.
Ir kažin kiek būtina variacija likimo laivas, lemties laivas?
Man nelabai aišku ir tai, kaip siejasi krantas su praėjusiais metais. Jeigu ryšys tarp posmų yra.
Pagrindinę mintį supratau tokią: vis greičiau pirmyn į nežinią, kelio atgalios nėra.