Vertas dėmesio kūrinys.

Dovydas taiso ir kalbasi su batais tų, kurie stovėjo prie duobių ir šaudė? Šiurpokai rašote.O laidojimo rūbas- balta drobulė ir be kišenių? Nuogas ateini į pasaulį, toks ir išeini? O kad be kišenių, tai truputį iš šypseną kelia - kad nieko neišsineštų?
Bet kas buvo,tai buvo, nepaneigs šio liūdno fakto niekas.
Eilėraštis puikiai atitinka pavadinimą. Patiko.
 

Skaudi ir slegianti tiesa, kurios negalima užmiršti.

Tokių Panerių įvairaus dydžio Lietuvoje buvo n. Tik nesupratau, kodėl reiktų nešti akmenį kaltės. Mano šeima niekaip nesusijusi ir net siūlo galo nėra paėmusi iš žydų. Kaip tik stengėsi pagelbėti. Beje, ar tie kurie slėpė žydus taip pat turi jausti kaltę? Nejaugi Lietuvoje tuo metu gyveno tik 2000 žmonių, kad visi yra kaltinami. Nusikaltėlių niekada ir niekur netrūksta. Tie patys su dideliu pasisekimu plėšė bei skundė ir savo tautiečius.
Eilėraštis labai vaizdingas, prasmingas ir skausmingas.

Skausminga Lietuvos praeitis. Kaltės našta, kurią stengiamės pamiršti. Juk jie — Lietuvos piliečiai, sunaikinti čia, Lietuvos žemėje. Ne be mūsų tėvynainių pagalbos. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis bendradarbiavusių Lietuvos piliečių su vokiečių okupacine valdžia yra apie 2000. Kiek iš jų dalyvavo naikinant žydų tautybės piliečius — nežinoma, nėra duomenų. Aš — pokario vaikiščias, mūsų kieme gyveno trys žydų šeimos. Mes jiems supjaudavome ir suskaldydavome malkas. Sykį, Beimano Rufkės mama mus pavaišino virta višta ir po storą riekę juodo duonos, žiūrėdama mums į akis, ištarė nepiktai, bet iki šiol mano sąmonėje įstrigusius žodžius: Jūs iki mirties turite mums pjauti malkas veltui, už tai ką jūsų tėvai ir seneliai,  broliai padarė su mūsų šeimomis. Žiūrėk į akis ir suprasi kaip mums skauda... Dažnai pagalvoju, kur dingo nužudytųjų turtas?..Nežinau šių žodžių autoriaus; „Paklausk senelio iš kur ant sienos kabo senovinis laikrodis...senelis tylėdamas nudelbia akis į žemę...“
 

gražiai beldžiatės į skausmingą praeitį