...ir sieloje tampa šviesiau....

Parašyta iš konkrečios patirties, jautriai, atvirai, bet nors būsena rodoma per ligą, vis tiek viskas labai bendra – apie žmonėms bendraujant tokią reikšmingą (dažnai atrodo, kad kone pagrindinę) išvaizdos ir kitų išorinių įspūdžių reikšmę...
Skafandre įkalintu žmogeliuku dažnai gali jaustis ir neengiamas ligos. Bet matomas ir įvertinamas tik jo skafandras.
 
Kaip pamatyti save, bent tuos gamtos įtvirtintus vyraujančius asmenybės bruožus? 
Vienintelis būdas tai sužinoti yra išmokti skaityti įrašus pašnekovų veiduose.  (Nors ir jie sudėtingas skaitymėlis…)
Man rodos, bet kokiu atveju geriausia aplinkos reakcija, netgi tam tikra prabanga – pašnekovas kaip daktarė Eglė: Ji kalbėjo be užuolankų, apeliavo į protą ir loginį mąstymą, nepalikdama man jokių galimybių leistis valdomai jausmų, pasiduoti savigailai. Ji kedeno mane kaip šiltą vilną, barė ir užgauliojo, betgi tikėdama manim, žinodama, kad ir aš žinau, kas slepiasi už jos tiesumo…
Galima apeliuoti kitaip, į kita. Tiesumas nebūtinai žiaurumas. Tiesumas pažadina jei ne norą protestuoti, tai apskritai pažadina. Kaip tik tokiu būdu galimas tikras susikalbėjimas.
Sudėtingos žmonių emocijos, sudėtingi ryšiai. Ir kartu, rodos, taip nesudėtinga. 

Apie savijautą pakankamai, bet neužsidaryta joje...Į mus ateina tiek ir tokių, kiek praverta kalbėjimui ir girdėjimui siela...Iki paskutinio atodūsio yra laiko nustebti. Ne tik jaunsytės džiugesiai yra verti apdainavimo - sanatvinė išmintis ne ką mažiau vertinga. Dėkui už pastabumą ir tekstų gyvenimišką tikrumą. Skaniai Jums gaunasi kalbėti apie viską. O kai pasakotojas talentingas, įdėmių klausytojų visada atsiras. 

Labai prasmingas ir vertingas (suteikiantis žinių apie šia liga sergančių vidinį pasaulį). Ačiū.