Ačiū Jums.

Jausmas — ne žinojimas, o jutimas, pabirę žodžiai užtemdo jausmo belaikiškumą: „vieną kartą yra visada dabar.“(Platono „Puota“ — „Simpoziumas“) „Juk stiprus nesiekia stiprybės. Siekiama to, ko trūkstama. Meilė siekia grožio, jo neturi, o kadangi gėris yra gražus, meilė neturi gėrio. Kartu, kadangi dievai turi ir tai, kas gražu ir kas gera, meilė nėra dieviška.“ Ten pat, Sokrato ištarmė)

Nežinau net, ar reikia ką sakyti. Minčių siuntinėlis puikus ir labai artimas savo mintimi apie meilę.
Nors tokio draugo-adresato dar nesutikau ir nežinau, ar sutiksiu paskutinėje kryžkelėje.
 
Bet nuo kelio vidurio kai kurie Senatvės matymai jau nujaučiami ir regis nuostabūs:

tylime, slėpdamiesi už sarkastiškos šypsenėlės – tegu atranda patys (...)
ne kiekvieną klystantį beapšaukiam išdaviku, ne dovanojam, o suprantam. Ir priešų vis mažiau, nes jau nebesureikšminam savęs ir nebekeršijam, nes matom, kaip išradingai atkeršijo likimas ir be mūsų.
 
Laiške – išmintį kaupęs gyvenimas, o parašyta taip, kad skaitant iškyla savasis – jis dar vis be jokių skaistinančių, gryninančių išvadų, riogso tik dešimtmečiai blaškymosi bandant pateisinti įvairius kažkieno lūkesčius, nuolatinių klydimų ir nutolimų tuštuma. Ima viršų atbukimas, nusijausminimas, pasaulio svetimėjimas, o ar bus jaučiamės nepasikeitę ir vis taip pat niekas, kas žmogiška, mums nesvetima, tik esam jautresni, pažeidžiamesni – nežinau.
Gal todėl, kad dar ne laikas.
 
Ar senatvė tikrai dosni jausmų, išgyvenimų, sau atsakyti negaliu. Rodos, būna visokia ta senatvė, bent jau stebint išoriškai – pagiežinga (gal tik nuo skausmo ir sunkumo), įkyri (bejėgiškai bandanti kažką pasakyti), išmintingai šviesi… Betgi čia ne apie tai, ne apie kūnus, ne vien, ne svarbiausia.
Priešpaskutinėje pastraipoje esmių esmė.
Ir baigiamojoje, tik su maža išlyga: meilė ta ne būčiai, ne kam nors, o tai abstrakti, tikroji, grynoji meilė iš negalėjimo nemylėti.
Vėlgi – vienatvė, bet jau kitokia. Nors gal tai ir yra būtis.
 
Labai gražus, lyrizmo, graudumo ir ramybės kupinas Laiškas.
Ne visai į temą, bet... Pagalvojau, kad tokia šviesa kažkiek nušviečia Marytės Kontrimaitės kelią. Ne tik per senatvę ar ligas, dar ir per meilę iš grynosios meilės karalystės pačiam gyvenime.

O, taip...kas myli - žino! Nuostabu. Gera skaityti .

Toks išgyvenimas - Dievo dovana. Ne visiems pavyksta pajausti pakylėtą meilę. Te niekada neblėsta meilė.

Laimingi, tai išgyvenantys...Gal todėl iš teksto spinduliuoja daugiau šviesos, negu liūdesio.