smagu jus skaityti

(Ne)linksmas vaizdelis.
Visų pirma, lyrikos nematau, be to, nors ir išsižiojęs, matau kategoriją Poezija > Eilėraštis, o tuo ir daugiaprasmybę.
Pavyzdžiui – pora aspektų toliau.
 
Aplink tamsu. Ieškoma savojo šviesulio.
Truputį apžvelgiant raišką, penkiakampės žvaigždės – pirmiausia aštrios, svaigalo (tegul ir tonizatoriaus, o greičiau pakaitalo tam, kas tikra) irgi nėra, sraigės – šiuo atveju fui, o šaltą situaciją paįvairina naktinės žibutės. Na, gal ne visai tai, bet fone jos gali vaikštinėti kaip alternatyvos.
Per daug neaiškinant logiškai, čia nusivylimas, kartėlis, neporinė būsena tarp 5-kampių. Baliaus aksesuarai (žvaigždės) nupuolė, o sraigės iššliaužė ir dabar lėtai gręžiasi sraigtu kaip sriegis į širdį.
 
Tačiau (atkreipus dėmesį ir į pavadinimą), kūrinio mintį galima suprasti ir linksmiau – kaip paplaukimą įkaušus, žiū vietomis keičiasi snaigės, sraigės, žvaigždės – pasaulis vartaliojasi...
Po bet kokių linksmybių aplanko panaši būsena, gerai nusakyta.
Jei kiek blaiviau – sugaudyti prasmes sunku, bet viena vis tiek ryškesnė: tuštuma, netikrumas, vienatvė.
 
Baigiu nuolauža iš savo plastikinio žvaigždyno. Kadangi mintį galima išversti per bet kokią situaciją, matau ir (ne dangaus) ekraną. Gūdi tamsa.
Balius (sueiga su bespalviu svaigalu) baigės, o išsižiojus tame ekrane vis ieškoma kažko, aikčiojama, kažkas išdeda, ką galvoja, bet tai nulekia pavėjui.
Kaip jau kam susisuka planetos ir kaip suvilioja žibutės...

Lyriškas kūrinys su gilia potekste.
"Dėl pirmo pavasario žiedo jos aikčios."
Kai nėra ką pasakyti, kalbama apie orą arba metų laiką.

Vaizdinga, nuoseklu, ironiška...