Bandysiu ir aš suformuoti savo požiūrį. Nesakau, kad nejaučiu emocinių kūrinio atspalvių, bet pirmiausia telkiuosi prie turinio klodų: kas tarp šių palyginti žaismingų eilučių.
Tai ir paprasčiausias pavasario etiudas. Ir Pavasaris kaip Atgimimas. Dabarties, pasaulio, Tėvynės, laisvės klausimai. Savo laiko, vertybių įvairovė. (Atitinkamų šraiškos priemonių pačiame kūrinyje taip pat).
Pirmiausia – valio, kad pavasaris. Pradžioj plūsteli lengvumas (plaučiai gaudo gaivą, galva darosi tokia savotiška), aplink sujudimas, pokyčiai (per paukščius migrantus ir šiaip frantus). Šiukšlynas aplink ir viduj sumaištis.
Svaigstant atsiremti reikalingas antras stulpelis: atmintyje prabėga kadrai, grįžta tolima jaunystė (įsivaizduokime: 17 metų, pavasaris, mergos...), ko pakartoti neįmanoma, nes jau tik rolės kuriamos, statistai negyvi.
Tiesa, galimybių yra, tai vadinama naujovėmis.
Atsimerk tu... ir pažiūrėk, koks tas Pavasaris (Atgimimas). Bet kas vienam kelia gilesnių minčių, jausmų, asmeninių ir visuomeninio gyvenimo prisiminimų, kitam gali būti norma be išgyvenimų. Keičiasi (žmonių) masės, tad ir plastmasė kam nors yra Gimimas.
Pozicijų, mentaliteto skirtumai.
Kita atminties kadrų (ir kūrinio skaitymo) atmaina – 17 pavasario akimirkų švystelėjimas – aliuzija į filmą. Kyla ne viena mintis karo, gimtinės, karjeros, pasiaukojimo, apskritai įvairių (ne)vertybių temomis. Kūrinyje akivaizdžiau gal plėtojasi kovos ir pasekmių linija, kūrybiškai sužaidžia skaičiukai (17, 11, mėnesiai,) ir kas iš viso to išėjo.
Visuma nenukentėtų paminėjus ir Vasario 16, juk irgi pavasariop. Bet nėr tai nėr, esamų priemonių užtenka. Plaučiai gaudo laisvės orą, o pagauna ką? Ar ne dusulį?
Dėl vietos su Sočiu. Leiskite ekskursą ne į temą, nes trokštu išsakyti pamąstymą apie poeziją (keliamatę erdvę, metaforas). Jūs štai panaudojote miesto pavadinimą savo kūrinyje (sąskambiui, gal šiaip kaip priemonę), tuo tarpu aš kelias pastarąsias dienas Sočį turėjau savo mintyse, persekiojo kvailas prisiminimas jedem v Soči na tri noči. Tarpusavyje jokio ryšio, bet visa tai yra savaime. Paprasčiau, jeigu nespėji užrašyti pats (kas pirmas, to neapkaltinsi plagijavimu). Šiuom noriu pasakyti, kad dėl visokių panašių sutapimų neretai kyla triukšmo – ogi čia tiesiog poezija, įvairių formų realybė (minčių, tikrovės faktų, išgalvojimų, kolektyvinių pasikartojimų ir pan.), tik įforminta kūriniu. Todėl interpretacijų gali būti įvairių, ir visai paprastu lygmeniu, ir išnertų priklausomai nuo skaitytojo noro mąstyti, požiūrio, patirčių ir t. t. Poezija – daugiaprasmybė, kūriniai – kontūrai, kuriais čiuopiami labai bendri būties klausimai.
Na, gal ekskursas per sudėtingas, juolab kad jau anksčiau, kitokiomis aplinkybėmis ne kartą visa tai minėjau ir rezonansas tebeliko komiškas. Ne vieta čia tokiems dalykėliams, pasistengsiu nebekartoti.
Tad prie kūrinio. Vieta su sočiais pietumis ir Sočiu atrodo kiek pritempta prie konteksto, nors nieko baisaus, sąskambiai gyvi, pavasariniai, o ir turinio požiūriu, situacinėje maišalynėje (kadaise vykusi Olimpiada ir šiaip gera pažinčių vieta) viskas tinka.
Ir išvis visur tinka viskas, tad sulįs ir mano libretas. Plačiau (ne)pasinagrinėti galima pagal individualius poreikius.
Manau, kad tokia laki fantazija su ironija autoriui galėjo prasimušti vaikščiojant gamtoje, klausantis paukščių emigrantų, ieškant jūračių, gyvačių, kažkodėl dar vis prisimenant Sočį. Mulatės ir molis čia irgi vietoje,nes jaučiasi pavasario patriotiškas dvelksmas. Vienžo, savo stichijoje, tamsta.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-04-10 16:01:51
Bandysiu ir aš suformuoti savo požiūrį. Nesakau, kad nejaučiu emocinių kūrinio atspalvių, bet pirmiausia telkiuosi prie turinio klodų: kas tarp šių palyginti žaismingų eilučių.
Tai ir paprasčiausias pavasario etiudas. Ir Pavasaris kaip Atgimimas. Dabarties, pasaulio, Tėvynės, laisvės klausimai. Savo laiko, vertybių įvairovė. (Atitinkamų šraiškos priemonių pačiame kūrinyje taip pat).
Pirmiausia – valio, kad pavasaris. Pradžioj plūsteli lengvumas (plaučiai gaudo gaivą, galva darosi tokia savotiška), aplink sujudimas, pokyčiai (per paukščius migrantus ir šiaip frantus). Šiukšlynas aplink ir viduj sumaištis.
Svaigstant atsiremti reikalingas antras stulpelis: atmintyje prabėga kadrai, grįžta tolima jaunystė (įsivaizduokime: 17 metų, pavasaris, mergos...), ko pakartoti neįmanoma, nes jau tik rolės kuriamos, statistai negyvi.
Tiesa, galimybių yra, tai vadinama naujovėmis.
Atsimerk tu... ir pažiūrėk, koks tas Pavasaris (Atgimimas). Bet kas vienam kelia gilesnių minčių, jausmų, asmeninių ir visuomeninio gyvenimo prisiminimų, kitam gali būti norma be išgyvenimų. Keičiasi (žmonių) masės, tad ir plastmasė kam nors yra Gimimas.
Pozicijų, mentaliteto skirtumai.
Kita atminties kadrų (ir kūrinio skaitymo) atmaina – 17 pavasario akimirkų švystelėjimas – aliuzija į filmą. Kyla ne viena mintis karo, gimtinės, karjeros, pasiaukojimo, apskritai įvairių (ne)vertybių temomis. Kūrinyje akivaizdžiau gal plėtojasi kovos ir pasekmių linija, kūrybiškai sužaidžia skaičiukai (17, 11, mėnesiai,) ir kas iš viso to išėjo.
Visuma nenukentėtų paminėjus ir Vasario 16, juk irgi pavasariop. Bet nėr tai nėr, esamų priemonių užtenka. Plaučiai gaudo laisvės orą, o pagauna ką? Ar ne dusulį?
Dėl vietos su Sočiu. Leiskite ekskursą ne į temą, nes trokštu išsakyti pamąstymą apie poeziją (keliamatę erdvę, metaforas). Jūs štai panaudojote miesto pavadinimą savo kūrinyje (sąskambiui, gal šiaip kaip priemonę), tuo tarpu aš kelias pastarąsias dienas Sočį turėjau savo mintyse, persekiojo kvailas prisiminimas jedem v Soči na tri noči. Tarpusavyje jokio ryšio, bet visa tai yra savaime. Paprasčiau, jeigu nespėji užrašyti pats (kas pirmas, to neapkaltinsi plagijavimu). Šiuom noriu pasakyti, kad dėl visokių panašių sutapimų neretai kyla triukšmo – ogi čia tiesiog poezija, įvairių formų realybė (minčių, tikrovės faktų, išgalvojimų, kolektyvinių pasikartojimų ir pan.), tik įforminta kūriniu. Todėl interpretacijų gali būti įvairių, ir visai paprastu lygmeniu, ir išnertų priklausomai nuo skaitytojo noro mąstyti, požiūrio, patirčių ir t. t. Poezija – daugiaprasmybė, kūriniai – kontūrai, kuriais čiuopiami labai bendri būties klausimai.
Na, gal ekskursas per sudėtingas, juolab kad jau anksčiau, kitokiomis aplinkybėmis ne kartą visa tai minėjau ir rezonansas tebeliko komiškas. Ne vieta čia tokiems dalykėliams, pasistengsiu nebekartoti.
Tad prie kūrinio. Vieta su sočiais pietumis ir Sočiu atrodo kiek pritempta prie konteksto, nors nieko baisaus, sąskambiai gyvi, pavasariniai, o ir turinio požiūriu, situacinėje maišalynėje (kadaise vykusi Olimpiada ir šiaip gera pažinčių vieta) viskas tinka.
Ir išvis visur tinka viskas, tad sulįs ir mano libretas. Plačiau (ne)pasinagrinėti galima pagal individualius poreikius.
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2016-04-10 11:16:30
Manau, kad tokia laki fantazija su ironija autoriui galėjo prasimušti vaikščiojant gamtoje, klausantis paukščių emigrantų, ieškant jūračių, gyvačių, kažkodėl dar vis prisimenant Sočį. Mulatės ir molis čia irgi vietoje,nes jaučiasi pavasario patriotiškas dvelksmas. Vienžo, savo stichijoje, tamsta.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-04-10 09:56:36
lašelis ironijos sustiprina įspūdį...liuks
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-04-10 09:49:11
Manau erliciškas - pakankamai ironijos.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-04-10 00:04:41
Labai patriotiškas. Be galo :) Ypač įstrigo Sočis ir emigrantai. Ai, dar eilės prie lovio... :))) Ačiū, ačiū :)))
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-04-09 23:39:26
Netikėtas žodžių ir minčių derinys sukuria ironiją ir priverčia suklusti