Lakierkos, šlipsas, žodžiu, viskas čia čiki... :)

Pirmiausia pats sau pasirekomendavau kažkuo giminingą kūrinį „Paskutinis skambutis“ (sukūrė Langas Indausas, 2015-06-01 14:41:09).
O dabar patuščiažodžiausiu daugiau.
 
Personažas keliamatis (daugiamatis), bet tai nereiškia, kad antrametis. Tokia (buvusi, nebuvusi) alternatyva nepaminėta, ryškinama tik įveikta atkarpa, sėkmė – pabaigtuvės, pozicijos nusistatymas.

Abiturientas – mokyką baigęs Mokinys – o tokio statuso (lyg) žvalgui jau ir būtis aiški, ir aplinkiniai gerai pasiduoda skirstomi į nuodėmingus ir ne (maksimalizmas, spręsti paprasta), ir per išleistuvių ceremoniją, kur liejasi įvairių žodžių lavinos, jis atitinkamai pasipuošęs, atsipūtęs (dėjęs ant visko), kilniųjų damų (mokytojų) jis nebepaiso, o galiausiai (nes pagiriojasi) gaivinasi arbata.
Priklausomybės katorga baigta.
 
Jis ir bendrai Abiturientas – pirmą (santykinai pagrindinę) gyvenimo mokslų pakopą įveikęs personažas.
Šio žvalgo charakteristika jau kiek kitokia, nes būtį su visu žmogum jis gliaudo (bando perprasti). Ne atestate branda, bet šis Abiturientas tam tikrą brandos lygį pasiekęs – į aplinką (gal ir į kokius veiksmus, įvykius, čia skambutis – deadline‘as) jis reaguoja sveikai. Iš tribūnos (pranašesnių, galingų, protingų?) pilasi visko, necenzūros taip pat, batas apspjautas, drabužiai susitaršę, bet Abiturientas su tuo susitvarko.
Ir tylėdamas vartoja sveiką arbatą. Ne(si)karščiuoja.
 
Individas sau, o aukštose tribūnose –  žiniuonių aukštuomenė: damos, pėstininkai, valetai ir panašios figūrėlės.
Individo ir sociumo santykis.
Galima sieti su bet kokia situacija ir lokalizacija.
 

man gražus paveikslas nusipiešė

Jūs turėtumėte tokį mokytoją ir užnugarį, tai Jūs net kokoso riešutus, lukštentumėte lyg saulėgrąžas. 
ir ant šiaudo veria svetimas nuodėmes,   
o savas kaltes kiša į užantį kuo giliau nuo svetimų akių.
Jam dzin kas ką sako.
Būna, kad paspringstama arbata.

gerai laikosi  abiturientas :)