tik sniegas pėdų neprisimena.
Graži širdies kalba... (o jai nereikia komentaro).

 

sunku net ką pasakyti, tik širdis jaučia giliai, giliai

Šis buvo malonu skaityti ir ne syki...

Ilgesingos gyvenimo realijos, bet pėdsakų vistiek nelieka: ištirpsta ir nelieka nieko
                                                                                           nei pėdsakų anei ženklų,
                                                                                           juk čia tik šerkšnas,
                                                                                           čia tik sniegas,
                                                                                           tik baltas raštas ant stiklų...

Taip jau būna gyvenime, kad viskas juda, viskas keičiasi. Dažnai praradimai būna neišvengiami, tu to nori ar nenori. Tačiau ta vieta nebūna tuščia. Blogiausiu atveju, įšliaužia į namus vienatvė ir net nepasiklaususi ar galima, atsisėda šalia. 
Vėl gėlės skleidžiasi... Kokie vardai?
Čia – baltos gėlės. Galbūt kalijos.
Juk buvo toks laikas, kai kalijos buvo vestuvinės gėlės.
Tik prisimint gali, nes praradai
Ir sugrąžinti niekas nebegali jau.
Nors ir labai širdį gelia, bet visa kas buvo gera arba bloga nugarma atminties bedugnėn tačiau visada sugrįžta tiktai apmąstymais (klausdami savęs, kodėl savęs, kodėl padariau taip, o ne kitaip) ir prisiminimais.
Kodėl tu mėgsti viską, kas baltai?
Pasaulis margas juk –
Gyvenimo realijos...
Balta spalva galbūt mėgstama todėl, kad norisi prieš save matyti švarų baltą gyvenimo lapą, jau nebesinori matyti gyvenime panaudotų nepavykusių spalvų.
Labai poetiškos, vaizdingos eilės.
Priglausiu. Ačiū.
 

Skaičiau tris kartus. Ir vis giliau... Ačiū