Sako, spalvoti regėjimai būna po dozės. :)
Reiks pabandyti. Gražu.

Nežiūrint to, kad ir anksčiau yra buvę kūrybinio suaktyvėjimo epizodų, šįkart pamaniau: na štai, ir vėl tratina kaip iš parabelio.
Bet o nevalingo žodžių žaismo gražume! Priešais akis gi – parabolė!
 
Paliejamas vaizdas, ir stoja lyg P. Širvio Pasakų miestas, o gal dar toliau – vaikystė… Melancholiškai lyrišką įspūdį žiebia kūrinio turinys.  Vakaro miestas, pilnas mašinų ir šviesų, paprastai krypsta šiaip jau svetimumo ir vienišumo pusėn. Bet čia vakaro miestas darosi šiltas, kažkokių variklių pakaitintas klampus lyg sviestas, ir paplūsta vanduo, vanduo…
Parabolė aiškina alegoriją. Lange iššokusiu rašikliu rašo atmintis, sukasi baltame užmiršimų ir užplaukimų lape…
Nes bėgant laikui užsiauginamos dioptrijos, viskas tampa aptaku, be takų, tai ryškėja, tai blunka, kai kada akiniai tampa rožiniai, bet… Močiutė jau ten aukštai su visu paslaptingu, senos komodos kvapų, pasakų, atsiminimų rankinuku.
Apsinešę stogai (gal ir galvos) tegaudo nuotrupas, dulkes.

Žvelgiant į parabolę labiau geometriškai, ne emociškai, Miestą galima suprasti kaip bet kokią struktūrą (keliai, mašinos, žmonės, statiniai; ir Jūsų Miesto samprata įvairiai eksploatuota ne kartą), tad kūrinyje galima įmatyti ne tik vaikystės, bet įvairius aptemimų ir prašviesėjimų, dabarties ir gerų laikų pasivaidenimus. 

Apsirūkę, žvaigždžių dulkės... Ten tikrai močiutės rankinukas? :)))

Labai gražus regėjimas ir močiutės prisiminimas.

ypač graži pabaiga