Stilistika išlikusi, tik ilgai tęsti išgyvenimų ir apmąstymų liniją nelengva, turi būti labai apgalvotas kiekvienas sakinys, mintis koncentruota ir vedanti į tikslą. Koks jis, dar sunku pasakyti.
Pavedžiojimų yra, bet visuma nebloga.
Ankstesnėse dalyse, kiek atsimenu, buvo šešėlių kalba, migloti pojūčiai, vilko (kaip papildančios priešingybės, vyriškojo prado, kartu savo tapatybės) paieškos, – tai nutolstant, tai artėjant liko neįveikta riba.
Dabar atsiradęs ryškesnis būvis po to – Dorsi žvilgsnis labiau nukreiptas į save, praeitį (pabaigos pastraipa).
Peržiemota, kažkas ištverta drauge (šalia esančio, trokštamojo dėka), bet pavasario žemė klampi. Ar tai jau ir kažkoks pagrindas po kojom, ar laukia varginantys smukimai į purvą?

Šioje dalyje – vėl pradžia, tik kitokia. Vilkas kažkur čia pat, bet visgi neprijaukintas.
Prasminga pabaiga, išvedanti į kelią.
 
---
toks pats neapibrėžtas > geriau toks pat
Žvėris „aptarinėjo“ detales su kompanionais, Jie „kalbėjosi“ sava kalba. >
be kabučių (kaip ir toliau Baigę tartis gyvūnai). Jie tikrai kalbėjosi sava kalba (nors ir mykimais, tylėjimais, čiulbėjimais ar kt.)
Ir toliau – “pasisavinti” batus > be kabučių, čia viskas tiesiogine prasme
 
Dorsi jų nesuprato ir niekas net neketino paaiškinti. > užtenka be pažymėto
Ne dėl to, kad nenuvyko į kelionę, ar neturėjo veiklos čia. > neišvyko (atrodo geriau taip)
 
Liūdėjo dėl pačios idėjos, dėl to, kad ji nepriklauso miškui. Vis tik mergina nenorėjo užsibūti šioje būsenoje. Nebuvo nieko, kas ją pakeltų nuo žemės, nuvalytų purvus ir pasakytų, kad viskas bus gerai. >
ji, ją  pašalinčiau (yra nereikalingų sandūrų su idėjos, būsenoje);
būsenoje negerai vietininkas (> šios būsenos), ten išvis reikėtų taisyti (gal nepatiko, slėgė ta būsena ar kaip);
 
junginio vis tik (vis tiktai) geriau nevartoti reikšme „vis dėlto, visgi“ (vis tik vertinys iš rusų k.).