Perskaičius santrauką praėjo bet koks noras rašyti apžvalgą. Visai ne todėl, kad reikia pasigilinti, kas tas darinys Em, žinot, su tokiomis minties vingrybėmis sudėtinga (galima suprasti teritoriškai, nors  gal tai ir pats Me – aš in English?).
Nesvarbu, daug svarbiau, kad poezijos kūriniai nekalami. Šioje svetainėje kūryba – šventa.
Na bet kadangi šventumo tema kaip tik ir sudomino, pasisakysiu.
 
Matyti dvi tarsi skirtingos stovyklos (skirtingų tikėjimų atstovai).
Pirmasis, iš numanomų kraštų, raštą išmano vieną vienintelį, turi automatą ir siekia galios plačiai pasaulyje. Kitas, panašus į aukščiausiąjį kitos brolijos vadą, irgi beturįs savo raštą ir galias, tik rodosi daug romesnis.
Bet tai tik išoriniai skirtumai. Velnias lindi abiejose šventenybėse.
 
Siužetiškai akivaizdžiai matyti tų dvasios sekėjų paklydimai, na, kitaip pasakius, žemiškos silpnybės, nu(si)žengimai.
Sofa stūkso  kaip plepių sėdynių prieglauda, melagių ir ištvirkėlių placdarmas.
Įdomus veikėjų meninis sukeitimas vietomis: jei nuo gerojo senelio ir globotinio šventumo skraistė nutraukiama gana drąsiai, tiesiog kaip įsigėręs purvas (suterštas sofos užtiesalas), tai pirmuoju atveju kažkas tokio paslėpta automato apkaboje: vienas daiktas tinka ir kovos veiksmams, ir sofos reikalams, – konkrečiai tose trijose eilutėse nuo Jį mėgo labiausiai ir dažnokai rankoje laikė lindi ne tik religinis-politinis gyvulys.
 
Arimai ant sofos, arimai dykumose – koks skirtumas, kai dykumos sieloje.
Žodžiu, kūrinyje  apmąstoma tikrojo tikėjimo (apskritai tikrumo) tema: ar yra viena kuri tikriausia religija, viena tiesa, ar kalbos atitinka veiksmus, koks gi tikrasis visokių apaštalų veidas, kas yra moralė, ar išorė atitinka turinį, ir pan. ir kt.
Bet koks Sostas yra šventa, ligtolinės pakopos visokios... sofistinės ir grynai sofinės.
 
Kūrinio daugiafunkciškumas leidžia matyti įvairias situacijas, kai pravėrus paslapčių virtuvėlę daug kam būtų ne pyragai.

gana įdomiai

Toks jau tas gyvenimas.Ir žmonės įvairūs.