Pirmoji dalis.
Suprantamas noras apsakyti bendrą vaizdą. Medžiagos yra... Bet vien švelnių užuominų (ne viskas taip gerai, blogybių pasitaiko, bet...) neužtenka.
Jeigu istorinius įvykius dar galima atpasakoti per savo prizmę (prijungiant dokumentiką, faktus), dar girdisi publicisto balsas, tai kiek, pavyzdžiui, žinomos ES struktūrinių fondų problemos (kokia ten velniava, kokie srautai kur eina) arba kas dedasi išgražėjusioje sostinėje (leidimai statyti ar griauti, komisijos, karai, klanai)...
Žodžiu, apsistoti galima (ir skaitant norisi) bet kurioje iš paliestų pozicijų. Daug yra gerų minčių, daug kur galima prieštarauti.
Pirmoji dalis panaši į pamąstymus, sudėtus į proginį pranešimą. Publicistikai reikia analizės.
Antroji, t.y. ši dalis, panašesnė į esė-lyrinį dienoraštį.
Bet manau, kad Jūsų noras ir tikslas buvo tiesiog pakalbėti su tautiečiais apie Tėvynę (ir jokie žanrai ar ekonominės-politinės analizės čia nesvarbu. Gal ateičiai).
Todėl aplink pabaigos klaustuką dabar mąstau lyriškai, kas irgi tikrai nusako Tėvynės sampratą: Man Lietuva primena poezijos knygą, kurioje yra tiek daug meilės, grožio, savo kalbos, kilnių minčių, o kartais ir liūdesio, skausmo, bet dar daugiau šviesios vilties, tikėjimo.
Taip. Praėjo 26 metai. Dar daugelis prisimena tą euforiją, kai visi laukė prilipę prie televizorių ekranų, daugelis net darbe įsigudrino prisilipdyti prie televizoriaus. Ir koks buvo visų džiaugsmas, kai aktas buvo pasirašytas. Prieš tai Baltijos kelias - 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo – Ribentropo pakto metines.
1991 m. sausio 13-toji. Tiesą sakant man taip pat teko visą parą budėti. Dar vienas visų Lietuvos žmonių pakilimas. Buvo stebimasi, kad tuo metu nebuvo užregistruotas nei vienas vagystės atvejis.
Kadangi buvo sugriautas žemės ūkis ir pramonė. Minios žmonių atsidūrė gatvėje, geriausiu atveju turguje. Su aukštuoju išsilavinimu specialistai tapo prekeiviais, nes valgyti reikėjo.
2009 m. sausio 16 d. Vilniuje įvyko protesto akcija dėl Lietuvos ūkį ištikusios krizės padarinių, nes vyriausybė priėmė daug nepopuliarių sprendimų, o po to sekė riaušės. Per kurias nukentėjo daug žmonių.
Prasidėjo emigrantų Golgota į įvairias šalis. Daugiausia išvyko 2010m.: vien į Jungtinę Karalystę - 40901 asmenų. O kur Airija, kitos šalys?
Nenoriu išsiplėsti todėl apie dirbamą žemę patylėsiu.
Miškai. Užfiksuojama kasmet keli šimtai neteisėto miško kirtimo atvejų. Kertama naktimis, kai pareigūnai nedirba. Nuvažiavus į mišką širdį skauda, pamačius vaizdą, kaip tam A. Baranausko „Anykščių šilelyje“.
O galėjo būti viskas kitaip. Atsiprašau, kad visą tai parašiau.
Gal vis tik reikia kalbėti, kas yra blogai, nes jei sakysime, kad viskas gerai, tai ir toliau niekas nesikeis.
(Duomenys iš interneto)
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-03-10 21:28:08
Skaičiau abi dalis.
Pirmoji dalis.
Suprantamas noras apsakyti bendrą vaizdą. Medžiagos yra... Bet vien švelnių užuominų (ne viskas taip gerai, blogybių pasitaiko, bet...) neužtenka.
Jeigu istorinius įvykius dar galima atpasakoti per savo prizmę (prijungiant dokumentiką, faktus), dar girdisi publicisto balsas, tai kiek, pavyzdžiui, žinomos ES struktūrinių fondų problemos (kokia ten velniava, kokie srautai kur eina) arba kas dedasi išgražėjusioje sostinėje (leidimai statyti ar griauti, komisijos, karai, klanai)...
Žodžiu, apsistoti galima (ir skaitant norisi) bet kurioje iš paliestų pozicijų. Daug yra gerų minčių, daug kur galima prieštarauti.
Pirmoji dalis panaši į pamąstymus, sudėtus į proginį pranešimą. Publicistikai reikia analizės.
Antroji, t.y. ši dalis, panašesnė į esė-lyrinį dienoraštį.
Bet manau, kad Jūsų noras ir tikslas buvo tiesiog pakalbėti su tautiečiais apie Tėvynę (ir jokie žanrai ar ekonominės-politinės analizės čia nesvarbu. Gal ateičiai).
Todėl aplink pabaigos klaustuką dabar mąstau lyriškai, kas irgi tikrai nusako Tėvynės sampratą:
Man Lietuva primena poezijos knygą, kurioje yra tiek daug meilės, grožio, savo kalbos, kilnių minčių, o kartais ir liūdesio, skausmo, bet dar daugiau šviesios vilties, tikėjimo.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-10 21:01:10
Taip. Praėjo 26 metai. Dar daugelis prisimena tą euforiją, kai visi laukė prilipę prie televizorių ekranų, daugelis net darbe įsigudrino prisilipdyti prie televizoriaus. Ir koks buvo visų džiaugsmas, kai aktas buvo pasirašytas. Prieš tai Baltijos kelias - 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo – Ribentropo pakto metines.
1991 m. sausio 13-toji. Tiesą sakant man taip pat teko visą parą budėti. Dar vienas visų Lietuvos žmonių pakilimas. Buvo stebimasi, kad tuo metu nebuvo užregistruotas nei vienas vagystės atvejis.
Kadangi buvo sugriautas žemės ūkis ir pramonė. Minios žmonių atsidūrė gatvėje, geriausiu atveju turguje. Su aukštuoju išsilavinimu specialistai tapo prekeiviais, nes valgyti reikėjo.
2009 m. sausio 16 d. Vilniuje įvyko protesto akcija dėl Lietuvos ūkį ištikusios krizės padarinių, nes vyriausybė priėmė daug nepopuliarių sprendimų, o po to sekė riaušės. Per kurias nukentėjo daug žmonių.
Prasidėjo emigrantų Golgota į įvairias šalis. Daugiausia išvyko 2010m.: vien į Jungtinę Karalystę - 40901 asmenų. O kur Airija, kitos šalys?
Nenoriu išsiplėsti todėl apie dirbamą žemę patylėsiu.
Miškai. Užfiksuojama kasmet keli šimtai neteisėto miško kirtimo atvejų. Kertama naktimis, kai pareigūnai nedirba. Nuvažiavus į mišką širdį skauda, pamačius vaizdą, kaip tam A. Baranausko „Anykščių šilelyje“.
O galėjo būti viskas kitaip. Atsiprašau, kad visą tai parašiau.
Gal vis tik reikia kalbėti, kas yra blogai, nes jei sakysime, kad viskas gerai, tai ir toliau niekas nesikeis.
(Duomenys iš interneto)