Pralinksminot 

Amen :( Tai ir liko nesusituokę? Ant sąžinės kabės... :(

Siužetukas linksmas, o mintis yra ir rimta. 
Kad santuokų rūmuose sanitarinė diena, tai ne šiaip sau. Ta kliūtis prasminga.
Kūrinyje  yra parodytas sąmonėjimo kelias.
 
Nepavykus susimetrikuoti, situacija išnaudojama kaipmat  – pasiduodama ekspromtui (reikalo taip lengvai neatsisakant). Veikėjui gal net smagiau (net jei ir pasąmoningai, vis tiek aplinkybės palankios, gerai išsisukta nuo įsipareigojimų).
Kiek suprantu, prieštaringos reputacijos  taksi bendrovė pasirinkta specialiai. Taip ne tik literatūriškai skambu (man, pavyzdžiui, panašu į you are berry, tu uogelė), ne tik paskleidžiama papildoma reikšmė, bet ir šiaip fainiau tai, kas aptaku (t. y. nevisiškai aišku, kam ir ką reiškia, interpretuok į valias).
 
Taigi ko į Monako? Sulošti partiją kaip reikiant, pasismaginti, kaip sakoma, nuskint Monaco Grand Prix? Ko gero. Jei ir pagalvojau apie neišnaudotą žygį į Baden Badeną, vis dėlto prisilaikau kilusios aliuzijos į nuotykių daug patyrusią Monako kun. Stephanie, kuri susidariusiai situacijai tinka kaip tik: mušė noras į galvą – ir pirmyn. Paskui asmens sargybinį, cirko artistą, kokį dar trenerį…
Tiesa, spontaniško vojažo tikslas gali būti ir šiaip – joks, o taip manau pagal pažįstamus (ir literatūroje atpažįstamus) išgyvenimus (gr. katharsis).
 
Kad pasiektuose kraštuose pavasaris ūmus, tai neabejotina, nurodytas ir tos meilės tikrumo kriterijus: viską sprendžia (greitina) apvalumai, kad ūmai taptum kūmu (lapinu) be oficialaus sakramento.
Tačiau kas atsitiko? Negi galima nepasinaudoti įsisukusia situacija? O galbūt čia nepasitikėjimas dėl praregėjimo? (N)oras ūmai pravėso?
Tada lengvabūdiškumą, buvusį pradžioj (prasmingai įsipaišo ir vėjo nešta vedėjos liga, kuri žymiai lengviau praeina vaikams) – požiūrio skersvėjį – sustabdo atsipeikėjimas.
Nuotaka netikra. Problemų išvengta.
Eilėraštis skirtas tikrai meilei, kurios lapinas ir lauks.

Vau, koks greitis ir koks noras kuo greičiau būti supančiotam t. y. būti prisegtam su žiogeliu prie sijono. Tai vadinasi - tikroji meilė...
Kas ta laiminga pabaiga? Ar pančiojimo procedūra, ar laukimo, kol ką bus kūmui paimti ant rankų?

Aprašyta meilė - tikra, antraip argi ryžtųsi taip toli vykti ją įtvirtinti.  :)
Jei atsisakėt būti kūmu, tai daug praradot, juk baliuose visi smagumai... Po vestuvių pabaigos nebūna, nes visur rašoma: - Toliau jie ilgai ir laimingai gyveno...  :)

Nėra ne tik laimingos pabaigos, aplamai - nėra pabaigos, gyvenimas tęsiasi - pavasaris...

Man labai įdomūs pasidarė šio autoriaus nuotaikingi kūriniai. Turbūt savo mintis iškart į švarraščius guldote? Teisingai, kam tie ritmai ir eilių rimavimai, juk nebūtina, tikrai nebūtina... 
Aha, tai vis tik herojus išsigando kūmo pareigų ir nėrė į krūmus? Tai gal ši baimė slypi ne jo nuotaikoje, o reiktų jau ieškoti gilesnių priežasties šaknų? Bet, tiek to, nesikapstysime, nes pabaiga kaip pasakoje - jaunoji šeima ilgai ir laimingai gyveno.