Įdomus bendravimas su Kandžiumi. Gražus Dzūkijos Nacionalinis parkas.
  – Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių–Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose...
Tai kad kitaip ir negali būti. Žemaičiu ar aukštaičiu jau netapsite.

 

Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais, ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. 
 
Viena iš tokių erdvių – pasikalbėjimas-sapnas.
Kas sapnuoja, kas gyvuoja, aiškiau nušviečia  šios transpersonalinės apžvalgos baigiamasis dialogas.
 
Man irgi pasitaiko prisijungti prie panašių sferų, tai dabar lyg girdėjau, kaip per miegus Kandžius murmėjo (o gal regėjau kažkur kitur?), kad Poe intarpai labai pažįstami.
Viskas vėl draugėj: iš karietos į palėpę, palėpėj paveikslas su išplaukusiu rėmu, užtat privažiuoja fotelis, į kurį sėda Kandžius, ir lydint Pro bei Poe giesmėms prasideda kosminė kelionė po ir už Savęsp.