Ne, ne, čia Tomas ir Agata visai ne prie ko... :)))

Nieko tokio, kad šviesuliai į žemę nupuolė, uždegsime žibalines liktarnas.
Nejuokaukit, taip juokauti nevalia, nekriskit ant žemės, kas tada rašys toookius taiklius kūrinius?

Labai įdomus kūrinys :)

Tikrai nekalti paprasti žmonės Agota ir Tomas – jie tik rūšies modeliai, kuriems viskas nuleista iš dangaus: duodasi kraujas, ilgesio ir silpnybių pilna žmogiškoji prigimtis.

Pirmykščiai įrašai žengiant progresui kažkiek keičiasi: nebelieka senųjų tikėjimų, net amžinosios žvaigždės sušoka į horoskopus. Ryšys su aukštosiomis sferomis iškreiptas, jei ne visai pragmatiškas, tai  įžemintas.
Taigi žmogus, atsidūręs progreso orbitoje, vis dar laukinis, tik jo prigimtinė vienišystė vaikšto ne padangių, o žemės vilkų takais. Tačiau – yra ir gelbėjimosi būdas: apie viską  aukštybėsna rėkti techninėmis priemonėmis (radijo fanfaros pats tas).

Kadangi pasirinkta raiška per du asmenis (jis ir ji), tema labiau pakrypsta į artimus santykius (būdingus jau minėtiems rūšies atstovams). Akivazdu, kad vilkų radijo šaukiniai be atsako… Tačiau ši svetimumo siena  pramušama vėlgi technikos pagalba.
Galima ekraną traktuoti įvairiai: kaip TV, internetą, socialinius tinklus ir pan., atitinkamai ir pritaikyti, kas yra kas.

Na, o vidiniai liejiniai tikrai nukonkuruoja ir literatūrinę intrigą, ir viską.
Nutrumpinant išvedžiojimus, matyti žmogaus situacija šiuolaikiniame pasaulyje. Per amžius tas pats (emocijos, ego, ieškojimai), tik keičiasi formos ir galimybės. Dabar galima transliuoti visiems viską, nepasiliekant jokių šviesulių sau.

Ir man patinka, tik razumnai pakomentuot nemoku  :)

Man patinka Jūsų ironijos kultūra ir aktualumas. Pataikyta į dešimtuką. :)