Kritimas irgi skrydis,
deja - ne iš aukštai.
Ištiesins ir išgydys,
ir lazdą duos už tai.

O šiaip - viskas yra gerai, nenusiminkit.
 

Liūdnai...Toks jau tas gyvenimas

Humoro jausmo Jums pirkti nereikia, nes savo nestokojate.
 

Galima išvesti dvipusį santykį. Man atrodo, kad čia susipina pasitikėjimas savimi (bandymai pasiekti pažinimo obuolį ir dangų) ir aplinkos tikėjimas (ji daug vapa, skleidžia prognozes, žino, kaip turi būti). Tiesa, pasitikėjimo ne tik savimi (gal patarimais?) esama ir žygių pradžioj, ir ašaros šluostymo epizode, bet viskas vis tiek susiveda į bendrą mintį, kad vaisių ir skrydžių skonis žinomas nebent sau.
 
Skraiduolis-krituolis, lėkęs nuo obels (ir taip kasmet – augant kritimai kartojasi), įgauna atitinkamų savybių (pasimoko, nepasimoko, tiki ir kt.). Prie jų  priskaitytinos ir proto (kaip sakoma, iškritęs iš grūšės) – taip atrodo pirmiausia aplinkos tikėjimo požiūriu.
Ir štai finišas. Gal ir paskutinioji, kai tiek prakaito išliejęs lakūnas bandytojas guli grabe ir jau viską leidžia.
Nors nebūtinai – tai tiesiog riba, kai išoriniai veiksniai (eksperimentai, pamokymai, nuomonės) neturi reikšmės. Ta dviem pirštais nugnybta ašara tokia sausa. Sutraiškyta kaip vikšras. Nebėr.
 
Galima pamąstyti, ar viskas jau atrasta. Rodos, kad tik sulėtėjęs išorinis veiksmas.
Pradžioj yra kažkokia šviesesnė spalva (judėjimas, emocija), ir tai natūralu – pradedama vaikyste, o baigiama santūriau (nebe lipimas į dangų – jau daugiau tylos, vakarinio įsiklausymo čia pat žemai, kur galbūt pasislėpę guli ir nukritę obuoliai. Gal ir polėkį pažabojusi širdis).
Taip daugmaž atrodo pagrindinė mintis.

Svarbiausiai vaikystėje (o ir vėliau) nekristi iš obels žemyn galva. :))) Sutrenkimo padariniai lieka iki mirties. Autoriaus, suprantama tai neliečia, tačiau kai ką saite, įtariu, tokia bėda buvo ištikusi :))) Aš sprendžiu pagal kūrinius ir komentarus :)