Akiratis ir veidrodėliai – nuostabu.
Jūsų kūriniai labai įvairūs. Šis iš tų akimirkinių – sekundei sulaikančių kvėpavimą ir paliekančių švytinčioje dūzgiančio pasaulio platybėje.
Rodos, nieko labai ypatingo, pasitelkta klasikinė gamtinė medžiaga (rytas, rasa, žolė, saulė), bet per ją randasi nenusakomo (visgi nusakyto) vibravimo momentas. Panašiai kaip savotišku etalonu man tapusioje „Užuomaršos vizijoje“.
Galiu pabandyti santykiniu palyginimu apibūdinti lašelio balansavimą prieš dūžtant. Jis tarsi muilo burbulas (nesąmonė, bet mintis ta, kad viskas po beveik neregimu vaivorykštiniu apvalkalu, ant kurio atsispindi visas pasaulis, o veidrodėliai viduj. Sprogs tas grožis ir turinys plačiai išsisklaidys).
Lašelis, aišku, ne toks spalvotas, jis bespalviškai skaidrus ir netgi kažkoks skaudus. Jau beveik prisikaupęs dienai, bet dar ne, dar lūkuriuoja... nenuspėsi, kada ir kaip pasislinks svorio centras ir
Būtis sušvytės įvairiomis briaunomis.
Gera pabaiga – veidrodėliai žaižaruoja pagrindinėje šviesoje net poetiškai žaismingai – saulę akina, o gal kartais stulbina ir jai reikia akinių.
Suprantu, kad nereikalingas užsiėmimas taip narstyti, užtektų pirmo sakinio.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2016-02-04 09:07:41
Jautriai, žaviai išsisklaido į prasmes. Labai gražu.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-02 16:50:26
Akiratis ir veidrodėliai – nuostabu.
Jūsų kūriniai labai įvairūs. Šis iš tų akimirkinių – sekundei sulaikančių kvėpavimą ir paliekančių švytinčioje dūzgiančio pasaulio platybėje.
Rodos, nieko labai ypatingo, pasitelkta klasikinė gamtinė medžiaga (rytas, rasa, žolė, saulė), bet per ją randasi nenusakomo (visgi nusakyto) vibravimo momentas. Panašiai kaip savotišku etalonu man tapusioje „Užuomaršos vizijoje“.
Galiu pabandyti santykiniu palyginimu apibūdinti lašelio balansavimą prieš dūžtant. Jis tarsi muilo burbulas (nesąmonė, bet mintis ta, kad viskas po beveik neregimu vaivorykštiniu apvalkalu, ant kurio atsispindi visas pasaulis, o veidrodėliai viduj. Sprogs tas grožis ir turinys plačiai išsisklaidys).
Lašelis, aišku, ne toks spalvotas, jis bespalviškai skaidrus ir netgi kažkoks skaudus. Jau beveik prisikaupęs dienai, bet dar ne, dar lūkuriuoja... nenuspėsi, kada ir kaip pasislinks svorio centras ir
Būtis sušvytės įvairiomis briaunomis.
Gera pabaiga – veidrodėliai žaižaruoja pagrindinėje šviesoje net poetiškai žaismingai – saulę akina, o gal kartais stulbina ir jai reikia akinių.
Suprantu, kad nereikalingas užsiėmimas taip narstyti, užtektų pirmo sakinio.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-02-02 16:11:11
man patiko...gražu
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-02-02 14:36:02
Gražu, trapu - net saulė prisimerkia...