Nors žodžiai skatinantys susimąstyti, bet ar daug susimąsto? Deja, akis bado liūdna tikrovė. Dvasines vertybes  pakeičia materialinės.

Puikus, įtaigus, skatinantis susimąstyti žodis.

Prisijungti prie tokio aiškaus balso, apsakančio kultūrinės spaudos (ir apskritai kultūros) – lyg neįgalios būtybės – rėmimo liūdnąją tikrovę, geriausia tiesiog pacituojant:
 
Ką paliks istorijai tie šių dienų galingieji, sukaupę savus turtus ir skirstantys valstybės iždą, pamiršdami, kad ne jie, o tautos kultūra rašo istoriją. Neįtikina teiginys, kad nėra pinigų, galimybių, kad reikia palaukti geresnių laikų – ne pinigų trūksta, o sveiko požiūrio į kultūrą…
 
Pinigų visais, net blogiausiais laikais, buvo ir yra, užtenka pasidairyti, kiek jų skiriama menkaverčiams renginiams ir projektams, kiek nuteka korupcijos kanalais, kiek paprasčiausiai išvagiama.

,,po aguonos grūdą nešančių mūsų istorijos atmintį į knygas'''...  straipsnį beskaitan tik ir sukosi mintys- ne Dalijos stilius... kol perskaičius, viskas susidėliojo į savo vietas...

Tikra tiesa. Daugeliui skauda širdį dėl stringančių buvusių Lietuvos valsčių mongrafijų leidybos. Juk reikėtų skubėti jas kuo greičiau išleisti, nes kasdien  mes netenkame tos istorijos liudininkų. Ech, kaip būtų gražu, jei bent kokia, jau pakankamai žinoma, partija savo rinkiminius pinigus paskirtų to krašto valsčių monografijų leidimui! Juk rinkimams išleisti pinigai, išskyrus kokią naują, nežinomą partiją, yra vėjais paleisti pinigai, neturintys jokios išliekamosios vertės. O monografijos, mano manymu, prilygsta lobiui.

Gal ne visi balsai pasiekia dangų, bet tie, kurie išsiveržia iki kitų ausų bent turi tokią galimybę...Teisngas, ir tiesus pastebėjimas apie darbščius, bet nevertinamus būties fiksuotojus. Žiema dar neišėjo iš mūsų krašto - kapstysim sniegą...