Ir sugrįš, ir sulauks, tikėkim... Patiko.

Šio kūrinio pagrindinį karkasą įsivaizduoju taip.
Šventyklą galima rasti visur, kur susiburia veikėjų (susirenka galvos, vyksta terapija).
Stotis – irgi minios šurmulys, judėjimas, galbūt ieškojimas, bet per stotį eina aiški pakylėtųjų susibūrimų priešprieša. Taigi šventykla ir stotis turi panašumų, bet pastaroji dar veda į kitokias dausas – į artimesnį negu festivaliai būvį (žr. į paukščius, žvėrelius ir lopšinę).
Galima būtų išplėtoti Saulės ir Mėnulio prasminį spektrą, bet apskritai jis susilieja mintimi, kad skubama nuo dienos erzelio, nuo minios į tikrumą, natūralumą.
 
Pranciškus buvo sutiktas jau anksčiau įvairiuose neaiškiuose amplua, todėl čia irgi galima pasamprotauti, kas jis toks: doras urėdas, atskilęs nuo visų maldininkas, plačiąja prasme popiežius ganytojas – nelabai ir svarbu, jis tiesiog bendrai teigiamas pradas (kitoks). Vėjas ūkauja, kad tai šventasis (ne Šv., kas labiau pririštų vardą prie titulo), bet Pranciškus gali kyboti dausų palangėj kaip abstrakcija, reikalinga apibendrinimui. (Ta pabaiga yra ir stilistiškai kažkaip atsijusi, ryškiai abstrahuota).
 
Kūrinio mintis – apie tikrumo paieškas, sugrįžimą į savas erdves (sugrįžti į savo mišką – tiesiog į artimą terpę, gal ir į savo mintis).
Lopšinė – viso to dienos vaidybinio šurmulio priešprieša. Savas žvėrynas ir paukštynas geriausiai pažįstamas, saugiausias, patikimiausias. Net sunkesnę prasmę turinti malda į Mėnulį atrodo kaip išganymas ir naštos pasilengvinimas, nes netrukdo viešų terapinių nusilengvinimų triukšmai.

Plėšrūnai atlieka savo šventąjį ritualą alkio malšinimas jiems yra šventas, čia labai taiklus paslaptingai pateikiantis šaunus kūrinys

Jei žiūrėsim tiesiai, tai šv. Pranciškus yra gamtos globėjas, tad čia lyg ir aišku.
Jei žiūrėsim aplink, tai šv. Pranciškus yra ir katalikybės globėjas. Tad tie voratinkliai irgi vietoje :)

...tokie puikūs vaizdai...

Įdomus.

toks puikus, indausiškas eilius