Keistas, neeilinis. Vizualiai stiprus. Gan neblgai parodoma išprususi veikėjo beprotybė. Jis lyg ir svaičioja apie grožį ir gėrį, emocijos eina sau ir veiksmai sau. 

Ne iškart įtraukė, bet ties gyvate jau prasideda gerai. Toliau dar geriau. Apie grožį – motyvuota, apie dukrą – šis patino šuolis pasirodė keistas, bet paskutinis sakinys su tolimiausiais sielos kampučiais, o ir pavadinimas viską paaiškina.
 
Pirmame sakinyje netinka padalyviai besimėgaujant, vaikštant, mąstant. Visa tai turbūt atlieka ne kas kitas, o pats veikėjas? Tokiu atveju reikėtų rašyti besimėgaudamas, vaikščiodamas, mąstydamas.
Galima pagalvoti, kaip patobulinti apsimetinėjo laiminga.

Puikus pavyzdys, kaip kūrinio pavadinimas neleidžia skaitytojui tapti tik tekstūros zombiu.
Menu tokį kritiko žodį: „Kiekvienas knygos puslapis turi 2 (kartais visai skirtingus!) veidus“.
Matyt, taip yra ir su, atrodytų, gerai pažinta tikrove.
Kūrinys turi nemažą psichologinį užtaisą. 

Iš pradžių ir aš taip pagalvojau, kad tai tik košmariškas sapnas, bet dabar galvoju, kad tai naivių ir egzotikos mėgėjų perspėjimas.