Neteigiu, kad viską supratau, o bendrai – kūrinio mintį sieju su žmogų per amžius neraminančiais klausimais. Idėja, mano supratimu – ar verta ragauti iš taurės.
 
Bet kaip pajusti gyvenimo skonį, nieko netrokštant, nesvajojant? Reikia gyventi visaip (ragauti), kad pajustum (pagal kūrinį –  teorija, kas būtų jau išsvajojus, jau išragavus?) Kadangi minimos dangaus aukštumos – svarbiausia instancija, turbūt ir brangioji šalis (Ar garsas skambės po brangiąją šalį) yra ten. Taigi, kalbama apie sielos kelią. 
 
Matyti prieštaravimai. Ypač ryškus blaškymasis priešpaskutinio posmo Neskubėčiau, bet leiskit pavyti – tai visgi judėjimas, gal ir skubėjimas. Tai gyvenimo troškimas! Aišku, galima suprasti, kad gęstantis rytas veda į amžinąją dieną… naktis pasibaigė, tebūnie šviesa.
Ir vėlgi – numirti už nieką? Reiškia, gyvenimas – niekas? Tik gėralas (menkinamasis gėrimo atspalvis). Gyvenimo taurė karti ir niekinga?
Plačiau nenagrinėjant, klausimas ar verta įvairius prieštaravimus lyg ir pateisina.
 
Įdomus variantas pragaras kasčiau – ar tai tarmiškai vartojamas kas (reikšme ką), ar tai naujadaras pragaros? Pragarmės?
 
Taip, korektorius tik techninis pagalbininkas (neminint redaktoriaus, kuris savo kukliu prisilietimu neretai įformina ar kartais ir padaro turinį).
Prie ko šįkart korektiškai prisiliečiau, turbūt matyti.

Man labai patiko, nežiūrint į keletą klaidelių. Rašybos klaideles prilyginu nuliui, nes tam yra korektoriai. Visada mane domina tiktai turinys. Vertėjo niekada neprireikė dėl kelių klaidelių.

Dėl tikslo gyventi, numirti už nieką,
Sakykit, ar verta pradėti,
Jeigu kaip Sfinksas pajuodęs
Iš naujo atgimęs, numirti turėčiau?

Gal kur nors skaičiau, o gal ir ne. Nors ir viena valanda yra likus gyventi, visada verta pradėti gyvenimą iš naujo.