Kas galėtų paneigti, kad adoracijos objektas visais laikais turėjo tą patį pavidalą, tas pačias savybes, galias, buvo tiek pat stipriai keikiamas, pilnas charizmos, o kaukė ar kaukės - tiek pat sena kaip pats pasaulis?

Jei gerai supratau, santrauka yra kaip papiloma nuoroda, o rašoma apie pakeles į bežadį, belaikį glėbį, / kuris be išpažinties ir atgailos visiems vienodas.
Širdis kvailutė daug kuo tiki, bet nežinau, ar amžinu spurdėjimu. Taip, jei amžina jai tai, kas prieš paskutinę belaikę akimirką.
Išdrožtas pakelės rūpestėlis kaip tos keraminės statulėlės. Kitame laike ir kartu belaikiškume. Dar galvoju, kiek ta nukritusi kaukė yra iliuzijų (kiek suvoktas iliuziškumas, belaikiškumas? Labiau gal aistros, troškuliai nukritę, o kaukė – tik žymuo, buvęs bandymas...).
Nepažini Nežinia, niekas nepažinu, bet esti.