Skaitau ir tie pieštukai tarsi širdį liečia... o prisiminimai tokie jautrūs... virpa gyvastim

Įdomiai jungiamos spalvos ir jausmai, prisiminimai.
Viskas atrodo tikroviškų spalvų, tik vienas sakinys užpiešas ryškiau literatūriškai: ... nebegalintys pareiti  ir, norėdami ilgiems išsiskyrimo metams išsaugoti spalvotą atmintį, o ne tą pilką brėkštančio ryto vaiduoklių pasaulį, nesigręžiojo atgal. Gražu, bet jie nesigręžiojo iš paprasčiausio nerimo, turbūt giliai bandomos neigti, bet neapleidžiančios baimės. Juk ėjo pro vartelius į aptvertą kiemą, tarsi galvijai į laidarą.
 
Bet savi deriniai juk geriausi. Praeity, atminty, manau, ne viskas buvo gražių ir intensyvių spalvų (o gal?), tad ar reikia to intensyvumo spalvinant atminties knygą? Iškils tai, kas iškils.
Jokie protingi pieštukai nepadės.
Nors ši meno terapija su ne tomis spalvomis neapgaudinėja. Yra galimybė ne tas spalvas neigti. Blogiau būtų, jei dėžė nesukeltų jokių emocijų. Jei negalvotum, nejaustum, neprisimintum, jei nesinorėtų užrašyti, kas irgi yra terapija...
 
Paėjus nuošaliau, bet vis tiek apie tai.
Prisiminiau tolimą paralelę iš regėjimų stacionare. Vieno plačiai gerb. psichiatro metodika pasirodė nuostabi dėl paprastumo: neurozių ar sunkesnių būsenų kamuojamus savo pacientus jis kreipdavo į tai, kad grupėje reikia susirasti porą. Viskas.
Ir Vasaros gatvės kalneliuose pražysdavo (trokštamos) meilės terapijos prikeltieji.
Žmogus nuolat vienokiame ar kitokiame terapijos skyriuje. Kažkokios prasmės (spalvos?) ieškantis.

Nežiūrint visko, jausmų atspalvius renkate į jaudinančius skaitytoją vaizdinius puikiai...Meistriškai sulydyta dabartis ir praeitis, Dėkui.