Pritariu, kad ne toks paprastas, kaip atrodo.
Visos pasakos turi užgyti. 
Graži pabaiga. Visas puikus.

Labai mielas kūrinys, Vytaute, gražus pasikalbėjimas su savimi, bet mane kažkiek sutrikdė teiginys ,,belaukdama kol pasakos užgis"...Dėl ko tos pasakos turi užgyti, kas jas sužeidė ? Gal - ,,belaukdama kol pasakos užmigs"...?
Prisiminiau savo vaikystę, kai mama mums sekdavo savo sukurtas pasakas ir pati pirmoji nuo jų užmigdavo .. O mes, vaikai, vėl ją žadindavome - taip įdomu mums būdavo išgirsti pabaigą, nes pasakos visada gerai baigiasi.. Taip ir užaugome, įsivaizduodami, kad gyvenime nėra liūdnos pabaigos...

Labai patiko. iš tiesų vidinis. Todėl ir parašytas be įtampos, gerai skaitosi, nors kita vertus nėra jau toks paprastas, kaip iš karto atrodo. Tame ir yra gero eilėraščio bruožas – jį skaitydamas matai, jauti, supranti, jis išlieka... O mane tiesiog pjauna du dalykai, ko čia, suprantama, nėra: arba tiesiog žodžių žaismas (tipinis grafomaniškas kūrinys), arba kūrinys-galvosūkis. Nors būna du viename :)