Oj kaip nelengva atleisti... manau atleidimas kaip vandenynas, surinkęs upes ir upelius iš visų širdies kampelių...

įdomūs pamąstymai ir filmu sudominot

Viena iš reikšmių – atleisti gniaužtus, paleisti.
Tam, kas parašyta, pritariu. Bet visada viską galima pasukioti įvairiais kampais.
(Kažin, kaip viskas atrodytų, jei, pavyzdžiui, koks vargšas skriaudėjas nužudytų tavo artimąjį, o tu galiausiai atleistum, nes ne tavo galioje teisti? Būtum pasipūtęs povas?)
 
Nuaistrinta, beasmene prasme (galima sakyti – giliai filosofine) – taip, tas, kuris atleidžia, tarsi išsikelia, išsiaukština, o tas, kam atleidžiama – lieka su kalte kaip bausme.
Bet tai abstrakcijos.
 
Prasikaltęs, kuriam atleista, pasijaučia menkas, niekingas (…) atima iš savęs galimybę vėl galėti save gerbti?
Apie tai jis gali net nepagalvoti.
Juk ar nebūna taip, kad skriaudėjas net neįtaria, ką padaręs, o patyręs jo tyčinių poelgių ar nesusivokimo pasekmes tiesiog atleidžia, nieko nesakęs? Tiesa, kurį laiką mala savyje tą patį per tą patį, netgi save niekindamas, visaip situaciją sukdamas filosofiškai, stengdamasis suprasti jos šaknis, – bet suprasti turbūt neįmanoma. Galima būtų pasikalbėti akis į akį (jei tarp veikėjų konkretus santykis, sąveika), bet gelminis atsivėrimas – labiau utopija.
 
Atleisti ar bausti žmogus teoriškai gali (linkęs), bet kokios aplinkybės ar prigimtis sutvėrė skriaudėją, kokie motyvai paskatino vienaip ar kitaip elgtis, atsakymas neaiškus (čia neliečiant fiziologinės silpnaprotystės).
 
Visa, kas įvyksta, turi savo priežastį. Bet suprasti daug ko neįmanoma, nes nieko apie kitą nežinai. Žmonės susiduria pasaulyje veikiami kažkokių dėsnių, suveda ir atsitiktinumas, o sąveikauja jie, vaizdžiai tariant, tik žiuželiais. Uosdami, tyrinėdami aplinką, aplinkinius, retai kada (nebent iliuziškai) priartėdami prie judančio panašia kryptimi.
 
Atleidimas sunaikina draugystę. Galima mąstyti tada, jeigu ji buvo. O jeigu jos nebuvo, tik tikėjai? Bet pasirodo – tik tu kažką įsivaizdavai, kol atsitiko (tegul ir skriaudėjo nesuvokta) skriauda? Ir vėl galvoji: klysti žmogiška...
Kine, literatūroje, internete ar abstrakčiose dausose – įvairių gyvenimo atsitikimų ir susidūrimų atspindžiai. Situacijų vartymai.
 
Gera estafetės mintis. Lieka ta estafetės lazdelė riedančiame kamuolyje, viskas plinta toliau.
Žmogus kai kada truputį pajunta dvasios kirbėjimus, bet labiausiai visgi jis įtrauktas savojo kūnelio kelionės. Nuo idėjų toloka. Tai vadinama kasdienybe.
O filosofiškai ir grynai žmogiškai visus bandantis pateisinti, visiems viską atleidžiantis yra vienišiausias tarp žiuželinių. Jis idėjinis, nepri(si)riša ir niekas nepri(si)riša jo.

Apmąstymai, sukeliantys norą mąstyti ir net pasiginčyti yra vertingi dėl skatinančio smegenų darbą poveikio. Minėto filmo nemačiau. Jei bus proga, būtinai pažiūrėsiu...