Balsas ir Audronė, prisidengę migla veidus, lyg išnešioja kito pasaulio būtį, bet jie irgi žmonės – ir kalba, ir judesiais, ir gyvybės materija. Jau pusvalandis, kai jie kartu su Leokadija ir manimi, o nesimato jokių požymių, kad ruoštųsi išnykti. Beje, dar ir šunelis Kandžius, smalsaujantis ir vis kaip mokėdamas prašydamas dėmesio sau.
Kad ir kaip keista, miglos šįkart mažiau, nors... visgi pradžioj suabejojau, ar Leokadija dar materijoje, t. y. gyva? Bet nesvarbu, nes vis tiek čia visi susikalba.
Puiku, kad vežėjas visur ir visada išlaikęs pagrindinę charakteristiką: moka vaikščioti po užmerktais vokais, dainuoja tik pagal savo (t. y. savaip jaučiamą) muziką, harmonizuojasi su dvasia. Todėl visai suprantama, kur suka karieta ir kokiu būdu girdisi balsai.