Suvokimas – asmeninis reikalas, todėl net rėpiant žodyną, siužetą, asociatyvinius ryšius, keliaprasmes mintis ir kt., aprėpti visumą nėra paprasta. Bet man jau žodis virsmas skleidžia mintį apie netvarumą. O toliau – manipuliacija, turinti (gal) ir moralinį-etinį atspalvį, ir griebianti tiesiog idėją be konkrečių veikėjų, nors teikiama per juos.
Gali klaidinti įvairialaikškumas (pvz., Lizdeika, pikų dama, socialinė sfera), bet pažįstant ir pripažįstant tokias metaforų puokštes, mintis susekama, viskas yra viename matavime. Siužetinė linija per jį aiški: netekus svarbaus ramsčio, prarastų pozicijų nesigailima, konstatuojama vainiku (nes tai nėra karštas jausmas, kaip ir sutartis su Dievu  tik socialinė...). Driekiasi racionalumo pėdsakas. Su butaforija.
Kintant sąlygoms, viskas atvėsta ne tik iki frazeologinio ant ledo – iki šnipšt. Pranašas tiesiog prasineša. Tamsa (kuri abejotina, taigi santykinė) išsklaidyta.
 
Be šios linijos, yra kalbinė-asociatyvinė.
Grasos namai, neskaitant savo tiesioginės paskirties – siužete suteikti pastogę, šiek tiek koreliuoja su to paties pavadinimo drama („Grasos namai“) ir anksčiau plačiai nuskambėjusia kitokia grasa („Graso stadionas“, ŽŽ). Ten išdėstyta šis tas apie žodžio niuansus, tuo klausimu nebesikartosiu.
Pikų dama, kuri čia kukliai verpė savo giją, susijusi su piko situacijomis (senolė – aktualių temų teikėja). Dar ji paprastai (etaloniškai? intertekstualiai?) kelia prabangos ir baugios paslapties asociaciją, neišvengiamai išnyra ir tamsios galios turinti korta, – gal todėl, kad Damai taipogi galima rasti atitikmenį kultūriniame lygmenyje („Pikų dama“). Ši likiminių machinacijų linija Virsmo fabulai itin svarbi.
Visa tai leidžia traktuoti, kad apie senolę virsmas ir sukasi. Pasisuko per ją.
 
Kūrinio ašis – regimybės, įsivaizdavimo ir tikrovės klausimas. Taip pat tikrumo.
Vaidmuo kurį laiką sukuria kokią nors regimybę. Kitaip sakant, niekad nežinai, kas slypi pavidale.