toks savotiškai kitoniškas ir mielas

Nors eilėraštis atrodo paprastas ir nekaltai šmaikštus, labai gerai perteikta nuotaika.
Lyg vienišumas, lyg ir gėla... Į dangų nukreiptos šakos kaip rankos, kuriose – nieko. Galbūt ir dangus yra be lapų (mat antroji eilutė priklauso ne tik beržui) – taigi plikutėlis. Visa tai kaip mirtis, tiksliau, apmirimas, ir beržas kaip žvakė... Artėja Vėlinės. (Aišku, jos nebūtinai sezonui priskiriama data). Žvakė nedega.

Sparnuočiai – tai mintys, o kadangi vanaginė, aštriausia, nukerta poetinį ilgesio, pilnaties ir visaip kitaip sirpų simbolį, laikas atrodo kruvinas. Tuo pačiu juodas, nors minimas lygiadienis dar palieka šviesos ir tamsos balanso riboje. Bet anoks balansas, kai peizažinė-dvasinė meteorologija kažkur krypsta (meteorai tai ir miražiniai šviesuliai, ir tiesiog skriejančios mintys).

Nežymiai praskleista virsmo tikimybė, galimos teigiamos išeitys, bet tamsos išperos neša į nestabilumą, gražų, bet ir baugų chaosą.
Per jį besiliejantys, besigrūdantys, badantys klausą ir sąmonę radijo signalai, atrodo, perduoda impulsą Make love, not war (šis metaforitas nežymiai šviesus, perspektyvus, jeigu susitaikymas būna toks), o gerklėj kybo gumulas ir taip keistai tuščia.

Tai periodinis pasikartojimas. Pavadinimas Neramus laikas galimas, bet neramumas labai giliai.
Visa tai galima būtų palyginti su karamelizacija – yra spalvinės kitimo, stingimo stadijos.
Iš metaforomis neapkrauto, nepretenzingo siužeto kyla poezija – laikas toks kažkoks joks.