Esamasis laikas, susipynęs su prisiminimais, tvyro keista, šiek tiek priverstinė ramybė, apima neramus sapnas. Taip suprantu šios dalies struktūrą.
Iš visumos išskirčiau šešėlių kalbas (Kartais, kaip šią naktį, išlįsdavo jos šešėliai, sutrukdydami tylą pašnekesiais. > sutrikdydami), jos gerai nusako būsenos diapazoną.
Turbūt ne veltui sapno pastraipoje pakartojama jos tarsi nebuvo, jos čia nebuvo – sapnas lyg dabarties, esamybės, įvairių būsenų, troškimų, regėjimų tęsinys. Atsakymų, konkretumo nėra, tik nuojautos.
 
Yra nemažai tų kapotų, ne visai taisyklingų sakinių, kurių dauguma gali būti pateisinama stiliumi.

klausėsi į nukritusių lapų girgždesį, į vis smarkesnį vėjų stūgavimą… > nors traukia į klausėsi ko, bet gal ir galima suvesti, kad klausa (kuo) smelkėsi į (arba čia tiesiog sangrąžinis veiksmažodis atvirkščiai) 

Kartais šakos keistai sulinguodavo, lyg tiestųsi artyn, kartais pastebėdavo neįprastai gulinčius akmenėlius. > prieš tai buvusio sakinio ji nutolusi, todėl čia reikėtų keisti pastebėdavo
 

Tikiuosi, sapnas neišsipildys, o vilkas pagaus dar ne vieną vabalą... Sėkmės toliau.