Jis... Kažkokia abstrakti grėsmė, neaiškumas, padaras, sutvėrimas.
Anksčiau minėjau, kad dažnai abejoju dėl įvardžių (pvz., kuris, kurie, čia jis, jį) reikalingumo, bet šiuo atveju manau, kad jie santykiui išreikšti reikalingi.
Jis jį (jis kitą arba toks tokį) pasirenka (atranda, įvertina, atsirenka) – taip, nuolat stumdami į abejonę, veikia aukštesni – belaikiai, protu nesuvokiami dėsniai. Šėko pjovėjas panašų atpažins (susiduria žemės keliuose). Toks tas jis – visoks baisenybė ir įvairenybė (hibridas). Netgi, atrodytų, nelabai lankstus apibūdinimas palipdytas / bet / neišdrožtas iš tikrųjų nušvinta reikšme padarytas – o tai yra padaras. Gal iš šonkaulio išsiritęs, šiek tiek pamodeliuotas ir paleistas....
Ir srutos smilkiniuos reiškia ne vien bjaurastį, bet ir tai, kad mintys srūva. Banguoja šlykščios ir ekologiškos.
Padaras vadinamas sutvėrimu, bet pastarojo savybes galima laikyti ir sutvėrimo kaip veiksmo pasekmėmis: pritvinkę visko.
 
Apie linkėjimą priešui praleisčiau, nes nuo to mygimo šlykščiau nepasidaro. Išvis gabalo nuo ekologinė nereikia, geriau palikti jūrą atvirą interpretacijoms.
Pabaigos čiuma atrodo ir kaip svetimžodis (rus. maras), ir kaip folklorui artimas džium džium ar inkų palikuonių murmėjimai prie aukuro. Tinka visam svietui, bet vis tiek išmesčiau.
 
Taigi tas abstraktus sutvėrimas yra labai įvairialypis. Panašų į save pjauna, bet ir glaudžia. Tai žmogus (Žmogaus išaukštinimo šalininkus tokia versija gali nuliūdinti, bet ji ne mažiau įdomi ir plati).
Kartu viskas yra niekas, tik kosmoso žaidimų nesusipratimas.